Žodžiai žydi taip, kaip žydi dumbliai po audros — tyliai, be leidimo. Jie skleidžiasi ir krenta į gyvenimo šulinį, kur dugnas visada arčiau, nei atrodo. Ten jie tampa žuvimis: nereikalingomis, laisvomis, plaukiojančiomis tarp plėšrių ryklių ir žaismingų delfinų, tarsi gyvenimas būtų vandenyno akvariumas, kuriame niekas nepriklauso niekam.

Bangos tėškia perlų purslus, akimirkos trumpai sužydi ir iškart sudūžta. Visa tai krinta ant praeities mėšlo — to, kuris supūdytas taip seniai, kad jau kvepia duona. Ir tame keistame kvape, tarp pūties ir prisikėlimo, žodžiai randa savo vietą: ne kaip tiesos, ne kaip melai, o kaip gyvos būtybės, kurios vis dar nori išnirti į paviršių.