Kuri buvo jos vardu

rankos tampa tiltais,
o tiltai — liepsnomis,
kurios dar šildo,
nors jau seniai turėjo būti pelenai.

Ir tas bučinys —
ne kūnui,
o laikui,
kuris kadaise buvo mūsų dviejų
bendra kvėpavimo erdvė.

Tu kalbi taip,
lyg šviesa būtų ne dangaus,
o žmogaus savybė,
kurią galima pamesti,
išbarstyti,
vėl surasti
kaip nuodėmę,
kaip lapus,
kaip pavasarį,
kuris vis tiek ateina,
net jei niekas jo nelaukia.

Ir tas paskutinis klausimas be klausimo —
ar ji dar gyva —
skamba ne apie žmogų,
o apie tą dalį tavęs,
kuri buvo jos vardu.