Susitaikiau —
kvailesnis,
lėtesnis,
kaip akmuo,
kurio niekas neaplenkia,
nes jis pats niekur neina.

Galva kartais
kaip pradegęs kambarys —
viskas paprasta,
viskas tuščia,
viskas be triukšmo.

Ir tame
keistai ramu:
kvailumas
ne nuosprendis,
o tylus kambarys,
kuriame pagaliau
gali atsisėsti.

Eilės
Susitaikiau —
kvailesnis,
lėtesnis,
kaip akmuo,
kurio niekas neaplenkia,
nes jis pats niekur neina.

Galva kartais
kaip pradegęs kambarys —
viskas paprasta,
viskas tuščia,
viskas be triukšmo.

Ir tame
keistai ramu:
kvailumas
ne nuosprendis,
o tylus kambarys,
kuriame pagaliau
gali atsisėsti.

paparčių žiedai
atsiveria kaip akys,
kurios matė žemę
be mūsų.

Kaimo plikis įlindo pas mane kaip blusa į paklodę – be kvietimo, be gėdos, tik su savo blizgančia galva, kuri švietė kaip prastos moralės žibintas.

– Tu gers rašytajs, tik poprosčiau rašyk, – sako, ir jo burna kvepia vakar vakarykščiu „kultūringu“ baliuku.

Aš pažiūrėjau į tą plikę. Ten ne galva – ten Dievo pamirštas molinis dubuo, kuriame kadaise gal buvo smegenys, bet dabar tik šiek tiek garų nuo samagono.

Jei būtų atėjęs ožkų sėklint – nieko nesakyčiau. Bet atėjo mokyt rašyt.

Todėl aš atsistojau, lėtai, kaip senas peilis, ir nuėjau ieškot šakių.
Ne tam, kad jį nužudyčiau.
Tam, kad pagaliau išmėžčiau savo slenkstį nuo kvailių.

Noir pas tave – tai žmogus, kuris eina per sniegą, žinodamas, kad kiekvienas jo pėdsakas vis tiek bus užpustytas.

Kartais atrodo, kad pažinti žmogų — tas pats, kas bandyti sugauti vakaro šviesą ant lango stiklo. Ji dar šilta, dar laikosi, bet jau traukiasi, ir tu matai tik jos kraštą, tą trumpą, degantį brūkšnį, kuris tuoj išnyks.

diena — smėlio laikrodis,
kurio apversti neįmanoma.

Labai vaizdingai ir jautriai atroso parašytas kuolas. Eik kuolais ir miškais...

Žodžiai žydi taip, kaip žydi dumbliai po audros — tyliai, be leidimo. Jie skleidžiasi ir krenta į gyvenimo šulinį, kur dugnas visada arčiau, nei atrodo. Ten jie tampa žuvimis: nereikalingomis, laisvomis, plaukiojančiomis tarp plėšrių ryklių ir žaismingų delfinų, tarsi gyvenimas būtų vandenyno akvariumas, kuriame niekas nepriklauso niekam.

Bangos tėškia perlų purslus, akimirkos trumpai sužydi ir iškart sudūžta. Visa tai krinta ant praeities mėšlo — to, kuris supūdytas taip seniai, kad jau kvepia duona. Ir tame keistame kvape, tarp pūties ir prisikėlimo, žodžiai randa savo vietą: ne kaip tiesos, ne kaip melai, o kaip gyvos būtybės, kurios vis dar nori išnirti į paviršių.

šerkšnas ant stogo
katinas laižo žvaigždę
sudūžta tyla