Kažkaip susitaikiau su tuo, kad esu kvailesnis.

Susitaikiau —
kvailesnis,
lėtesnis,
kaip akmuo,
kurio niekas neaplenkia,
nes jis pats niekur neina.

Galva kartais
kaip pradegęs kambarys —
viskas paprasta,
viskas tuščia,
viskas be triukšmo.

Ir tame
keistai ramu:
kvailumas
ne nuosprendis,
o tylus kambarys,
kuriame pagaliau
gali atsisėsti.