Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 8 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





2021-03-09 22:04
neberijus

Praėjo mūsų nerimo žiema

Anksčiau ar vėliau, daugiau ar mažiau, kiekvienam žmogui teks patirti, o gal ir teko, saviizoliacijos malonumus. Žmogus gyvena savame pasaulyje, ir vienatvė visus skirtingai veikia. Be abejo, mes esame bandos gyvūnai, atleiskite už tokį pavadinimą. Netgi geriausiai prisitaikiusiam prie vienatvės žmogui (pavyzdžiui, budistų vienuoliui, kuris lindėdamas kokioje nors oloje, žiūri į bambą ir visus metus laukia nirvanos – nušvitimo) vienatvė yra sunkiai įveikiama.

Yra toks posakis: „Du žmonės žiūrėjo pro grotas. Vienas matė purviną kalėjimo kiemą, kitas – žvaigždėtą dangų“.

Gėda prisipažinti, bet būdamas pensijoje aš daugiau dirbu, negu paskutinėje savo darbovietėje. Kažkaip keistai sugebėjau,– pensininko stažas ilgėja, o aš vis daugiau sau susikuriu visokių darbų ir įsipareigojimų. Visų pirma, visus šiuos metus buvau TAU aktyvistas, 4 metai vadovauju dailės studijai, dainuoju dvejuose vokaliniuose ansambliuose, netgi sportavau gindamas TAU garbę, ir dar daug visokių veiklų, išvykų, kelionių jų aprašymo ir t.t…

Kai buvo paskelbtas karantinas, aš per daug ir neliūdėjau, netgi kažkaip egoistiškai atsikvėpiau. Pagaliau aš laisvas – nuo savo paties prisiimtų įsipareigojimų.

Pirmi mėnesiai buvo nuostabūs. Rūšiavau, taisiau, gerinau savo literatūrinį kraitį. Niekas netrukdė, net uodo zvimbimas, tik kitame kambaryje visai tyliai dirbo televizorius. Per šiuos karantininius metus parašiau apie 200 eilėraščių. Žinau, man reikia rašyti prozą, savo atsiminimus, bet jau kai užsivedi!.. Argi rašyti eilėraščius – vienatvė? Ne! Tai bendravimas su savimi, su visais, kurie buvo praeityje, su savo meile ir neapykanta, su visu pasauliu, tolimosiomis jūrų krantinėmis, istoriniais personažais. Pergyveni kitų žmonių likimus ir jausmus. Nuvyksti ten – kur nebūsi. Sunku nusakyti tą kūrybinį džiaugsmą. Nežinau, ar tai bus vertinga, bet be tokios kūrybos aš tikrai jausčiausi esąs niekas, tada tikrai būčiau karantine. O dabar aš nesijaučiu karantine. Man jo nėra. Yra tik kažkokie visai menki apribojimai ir ta kaukė, kuri trukdo kvėpuoti, kai kur nors vyksti ar eini į parduotuvę.

Ilgas sėdėjimas kenkia. Tenka imtis priemonių, kad visai nesuvarytum stuburo ir kojų. Reikalingos dar…

Geriau aš aprašysiu tai, ką aš veikiu paros laikotarpiu. Visada beveik tas pats. Jeigu karantinas baigsis, liks žymiai mažiau laiko kūrybai.

Atsikeliu apie 9 valandą, kartais ir dešimtą. Neišvengiama kūno priežiūra. Iškart pagaminu valgyti visai dienai, kartais ir kitai užtenka. Tai mano namų ruošos dalis. Dar virdamas sriubą, prisėdu prie kompiuterio. Rašau, skaitau atsakinėju, komentuoju, renku siužetus, nuotraukas, prisiminimus. Kartais košė ar sriuba prisvyla. Irena greičiau už mane užuodžia. 11,30. žiūrime laidą „Kas ir kodėl“, po to skambinu dukrai į Angliją. Pasikalbame. Mums reikalingas tas bendravimas, abiejų tie patys hobiai, kūrybiniai planai. Ji taip pat rašo eiles ir prozą, pastaruoju metu daug tapo. Galiu su pasididžiavimu pasakyti, kad daug ką ji padaro geriau už mane. Jeigu įdės daugiau pastangų – rezultatai gali nudžiuginti ir nustebinti.

Po to pokalbio aš dar truputį prisėdu prie kompiuterio. Parašyti eilėraštį – tai, ko gero, sunkiau negu šį straipsnį. Jis dar turi ateiti. O jeigu neateina – tai reikia ji išsėdėti ,išmąstyti ir, be jokios abejonės, išjausti. Tikras eilėraštis – tai stebuklinga mišrainė, audinys iš gyvenimo siūlų, tavo kraujagyslių tekėjimo ir smegenų ląstelių zvimbimo. Jame dar turi skambėti muzika ir, kaip sakė J.Brodskis, neišvengiamai turi matytis erotinis fonas. Tokius fragmentus gali visą parą rinkti, o kartais jie užplūsta kaip pralaužta užtvanka.

Vėliau neišvengiamas pasivaikščiojimas, kad ir labai snieguotomis gatvėmis. Vėl tas antsnukis ant veido ir nepažįstami kai kurių pažįstamų karnavaliniai veidai. Po tokių pasivaikščiojimų – gėda prisipažinti, bet man reikalingas trumpalaikis miegas.

Nuo trečios valandos dienos iki penktos tapau. Jeigu galiu suderinti du darbus, visada tai darau. Tapydamas klausau audio knygos. Taip neskubėdamas, per savaitę aš išklausau vieną romaną, o jeigu rašytojo kūryba mane stipriai užgriebia – tai ir skaitau planšetiniame kompiuteryje elektronines knygas. Per šį karantiną atradau nuostabius australų rašytojos Kolin – Makalou (mūsų skaitytojams pažįstamos iš knygos bestselerio „ Erškėčių paukščiai“) istorinius romanus. Prisipažinsiu, nustebino. „Romos Valdovai“ – 7 nuostabūs istoriniai romanai. Gaila, dauguma jos kūrinių neįgarsinti, o jų dar liko dvigubai daugiau. Tas pats man nutiko ir su Bernardo Kornvelo kūriniais. Pats geriausias batalinių epizodų aprašinėtojas proza, mano manymu. Tai dešimtis dabar labai madingų fantastinių istorinių romanų. Beveik visa istorinė literatūra yra fantastinė, nes ten šalia tikrų istorinių personažų visuomet veikia ir išgalvoti. Na ir kas gi galėjo žinoti, kaip Julijus Cezaris mylėjosi su Bruto motina Servilija, o Kolin – Makalou, pasirodo, žinojo. Kenas Foletas, Borisas Akuninas, Jurijus Poliakovas ir daug kitų autorių per šiuos metus plėtė mano pažinimo ribas. Paskutinė mano perskaityta – išklausyta knyga A. Kamiu „Maras“.

Tapau 1 – 1,5 valandos. Visada ko nors klausau, dažnai muzikos, bandau dainuoti kartu. Po to šildau vakarienę. Netgi skusdamas bulves aš visuomet žiūriu info TV. Pavalgęs kartais pažaidžiu kortomis. Gudresnių žaidimų nežaidžiu, nes vengiu beprasmiško laiko nutekėjimo. Žaidžiant kortomis, pasiklausau visokių politinių – istorinių įdomybių iš Yuotube. Po valandos jau galiu užsiimti fiziniais pratimais. Pusę valandos žingsniuoju ant treniruoklio, vėliau su žmona šokame greitus šokius. Tai būtina procedūra.

Apie 20 val pradedame žiūrėti detektyvinius – kriminalinius serialus, galimi ir kiti žanrai. Aišku, naudos maža, ir beveik visi siužetai jau nuspėjami, kažkaip nejučiomis pradedi galvoti kaip scenaristas ir nuspėji tolimesnę įvykių seką. Žmona Irena pyksta kai komentuoji ar kritikuoji įvairius liapsusus. Mūsų norma –4 – 5 serijos be reklamų, nes šią produkciją aš atsisiunčiu į išorinius diskus. Kartais normą mes viršijame, jeigu labai sudomino. Todėl ir keliamės kitą dieną ne anksti.

Visgi po tokių dienos įspūdžių kartais labai perkaista galva. Įsijauti į tuos įspūdžius, su kai kuriais personažais taip nesinori išsiskirti.

Norėčiau užduoti klausimą skaitytojams: „Kur, jūsų nuomone, galėtų rasti skylę ar plyšį depresija įlįsti į mano dienotvarkę?“

Bloga nuotaika randa savo spragas. Ateina per sapnus ir visuomet iš praeities. Pabundi ir užsisuka karuselė. Apsiraminti tokiame gyvenime yra pagrindinė užduotis.

Viskas, apie ką čia aš rašiau, žinoma, ne taip sklandžiai klojasi. Labai dažnai įvairias korekcijas (kurios man nemalonios) daro sveikatos būklė, o gal nesveikatos, lankymasis pas gydytojus.

Man santykinai gerai, nors aš jau irgi pasiilgau bendravimo su bendraamžiais, bendro darbo ir kūrybos. Pasiilgau žmonių, su kuriais bendravau, dirbau, sveikau, tapiau, dainavau, skaičiau savo kūrybą.

Praeina mūsų nerimo žiema. Ko gero, mes, pensininkai, nesame daugiausiai nuskriausti ir turime būti dėkingi Lietuvos žmonėms ir valstybei už rūpestį. Didelis dėkui visiems tiems, kas sugeba mus aprūpinti. Norėtųsi, kad iš šios stichinės nelaimės mūsų tauta išeitų dar daugiau vieninga ir sustiprėjusi, ir startas po epideminiam – ekonominiam šuoliui būtų sėkmingas.
2021-03-03 14:05
neberijus

***

Tiems pensininkams, kurie nesikreipė dėl išmokų, bus sumažina bazinė
2021-02-20 23:53
neberijus

***

Taip tai taip, bet ne taip išeina,
2021-02-20 10:52
neberijus

***

не влезаю в платье
испытала стресс
прикупила тортик
тортик сука влез
2021-02-14 10:39
neberijus

Lyg sapnuodamas eičiau

ar suvalgei nors kartą
nesulyginamą
žvaigždžių skrydžio saldybę

spalvų salvės
kai saulėlydis
prie horizonto nukryžiuotas

pasimelsk už mane
kad per laiką
lyg sapnuodamas eičiau
2021-02-13 09:27
neberijus

***

baltasparnė žuvėdra
tu supiesi ant vandens
švelnus jūros raibuliavimas
į tavo krūtinę plakasi

norėčiau
kad šitos melsvai žalsvos bangos
mano liūdesį užliūliuotų
švelnus vandens raibuliavimas
į mano krūtinę plaktųsi
2021-02-13 09:23
neberijus

***

****
2021-02-09 23:37
neberijus

СТИХИ ПОД ЭПИГРАФОМ

Что дозволено Юпитеру,
то не дозволено быку.

Каждый пред Богом
наг.
Жалок,
наг
и убог.
В каждой музыке
Бах,
в каждом из нас
Бог.
Ибо вечность —
богам.
Бренность —
удел быков...
Богово станет
нам
сумерками богов.
И надо небом
рискнуть,
и, может быть,
невпопад.
Еще нас не раз
распнут
и скажут потом:
распад.
И мы завоем от ран.
Потом взалкаем даров...
У каждого свой
храм.
И каждому свой гроб.
Юродствуй,
воруй,
молись!
Будь одинок,
как перст!..
...Словно быкам —
хлыст,
вечен богам
крест.
2021-02-06 12:31
neberijus

Kas pakeis

neprašyk
kad aš nekalbėčiau
ir nesiųsčiau į nežinią laiškų

nes kyla didelė pagunda
eilėraščius paversti veidrodžiu

stebi mus kiaules snukis
visas abstrakcijas
paminęs riebiom kojom
ir nutapytas miniatiūras krauju
suės

todėl kad lapuose saulė
ne visiems vienodai blizga

nežinau
kas būtų man geriau
beždžionės dantys
ar uodega
gal akys geltonos
kaip lapai rudeni

gaila neturiu kanopų
kad giliau
į kritikos purvą įklimpčiau

kas pakeis
mano motore tepalus


1 --- 3 4 5 6 7 8 9 --- 12 --- 15 --- 18 --- 21 --- 24 25
[iš viso: 241]
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą