Kaimo plikis įlindo pas mane kaip blusa į paklodę – be kvietimo, be gėdos, tik su savo blizgančia galva, kuri švietė kaip prastos moralės žibintas.

– Tu gers rašytajs, tik poprosčiau rašyk, – sako, ir jo burna kvepia vakar vakarykščiu „kultūringu“ baliuku.

Aš pažiūrėjau į tą plikę. Ten ne galva – ten Dievo pamirštas molinis dubuo, kuriame kadaise gal buvo smegenys, bet dabar tik šiek tiek garų nuo samagono.

Jei būtų atėjęs ožkų sėklint – nieko nesakyčiau. Bet atėjo mokyt rašyt.

Todėl aš atsistojau, lėtai, kaip senas peilis, ir nuėjau ieškot šakių.
Ne tam, kad jį nužudyčiau.
Tam, kad pagaliau išmėžčiau savo slenkstį nuo kvailių.