ir aš ten dabar svečias. Tik mintys, tik prisiminimai – senatvinis marazmas... o 11km tai daug, nors jei į Krekenavą ėjai – kažkas išliko, bet turėjai turėti savo grožį, 11 km – gal tai Liauda, miškai, kalvos ar laukai, kur tu, pakėlus galvą nuo kasdienių klapatų, matydavai – koks neapsakomai gražus aplinkui mus pasaulis, kokia nepakartojama kiekviena diena ir dar kažkas, kažkas kas netelpa mumyse...

Ačiū

Labas, Laila. Jei pati esi iš to krašto, tai vispos vadinosi Nevėžio vieta už Marcėlio, Adakeičio, kur Lokauša į didžiąją pataiko. Tuoj už brastos – salos, tarp salų – stipresnė srovė; ten mums (Krekenavos berniukams) pradinukams būdavo išbandymas perplaukti šitas, kad ir šuniuku, nusigauti į pagrindinę salą... Tai į klausimą – kur iš pavasario pirmą kart maudeis, atsakymas – ant vispų, daug reiškė... Po to, per vieną didelį potvynį, priekinę mažiausiąją nuplovė, dabar ir nežinau, kelios ten likę. Kad didžioji yra, tai tikrai, tik neaišku kada ana sala, o kada su krantu jungias. Tai apie Krekenavos vispas tiek.