* * *

Skrajūnės mintys vėl glaudžiasi
prie senos, medumi kvepiančios liepos
gimtinėje...

* * *

Ir šoka laikas metų šokį,
pražydus obelims,
prisirpus žemuogėms šile
ir degančioj klevų alėjoj,
ir snaigėms tirpstančioms delne.
Ir šokam mes kartu su metais
visur skubėdami ir nespėdami
akimirkų gražiausių sustabdyt...

*

Gaudau vilties paukštę... plunksnelę padovanosiu...

O už lango pavasaris moja
mėlynom kaip žibutės akim...

Kaip graudu... paukščiai neranda berželių viršūnių...
Jie tarsi suklupę maldai...

Su slidėmis... į vaikystę 

Balti medžiai ir balta tyla

taip trapu net vėjelis sustingo,

nei mintims, nei žodžiu 

nepaliesiu tylos, 

tik ja savo sielą pagirdysiu.