Skrajūnės mintys vėl glaudžiasi
prie senos, medumi kvepiančios liepos
gimtinėje...
Ir šoka laikas metų šokį,
pražydus obelims,
prisirpus žemuogėms šile
ir degančioj klevų alėjoj,
ir snaigėms tirpstančioms delne.
Ir šokam mes kartu su metais
visur skubėdami ir nespėdami
akimirkų gražiausių sustabdyt...
Gaudau vilties paukštę... plunksnelę padovanosiu...
O už lango pavasaris moja
mėlynom kaip žibutės akim...
Kaip graudu... paukščiai neranda berželių viršūnių...
Jie tarsi suklupę maldai...
Su slidėmis... į vaikystę
Balti medžiai ir balta tyla
taip trapu net vėjelis sustingo,
nei mintims, nei žodžiu
nepaliesiu tylos,
tik ja savo sielą pagirdysiu.