Vėl to oačio kūrinio

bangomūša į nuosavus krantus
atsitrenkiant ir tirpstant pėdose
su smiltimis drėgnom ir čežančiomis pro pirštus
vanduo iš tolo tik toks mėlynas

išsisiūbavus žemė praeitim
žalia apsvilusi vėl nokstant rudeniu
paslaptimi
laku apvilktas atspindys
man nepriklauso
kaip ir tie laiškai
bekūniai
minkštoj agonijoj
sprangių dainų

pernykštis baltas sniegas išsivėlęs dūmais
kitoj parabolėj
ne deja vu
malonė liks prie daugtaškių
ir vėl to pačio kūrinio

be DI