Dėkoju už gražius žodžius.

Taip esu skaičiusi, kad katės, ypač juodos, užtat raganos jas ir nešioja ant peties, vienintelės iš gyvūnų turi sielą ir gali regėti žmogaus sielą. Juk iki šiol nėra žinoma iš kur jos atsiradusios, tik spėliojama. Gal užtatai ir daug visokių istorijų apie jas yra prikurta. O žmogus, nori tiki, nori ne. Sako, jei katę ar šunį užmuši, trisdešimt metų nesiseks. Gal taip auklėjo mūsų proseneliai vaikus, kad nedarytų gyvūnams žalos. Gudrūs gi buvo tie mūsų proseneliai, ne tokie mokyti, kaip dabar, o gyveno santarvėje su gyvūnais ir gamta. Juk medžiojo tik tada, jei reikėjo valgiui. Ir aplamai, iš gyvūnų mes daug ko galime pasimokyti, o ypač gerumo. Žiūrėkite, muša šunį, o tas... laižo rankas žmogui. Aš gyvenu gamtoje, aplink mane juda, kruta... širdis pasiilsi tarp skraidančių, bėgiojančių. Miškai aplink, tai ir lstirnikių bandas regime, ir lapę rudauodegę matome... Jei žmonės gerbtų gamtą ir žvėrelius, gyvūnėlius - kitaip viskas būtų. Kartais juk šuo vienišam atstoja artimą.

Gero vakaro Jums.

ačiū