Tavo širdies gyvenimas - ilga ir labai rami upė, tačiau  kartais ji pajuda ir nuneša kitur, kur esame šiąnakt. Ir  tu sakai:"nepaisant nervinimosi (turbūt kad tai mano, o gal kartu ir tavo?), leisk man įeitii į tavo širdį ir suteikti švelnumo mūsų ateičiai".

Ir kaip aš ligi šiol galėjau be tavęs? Aš nebeturiu draugų, (išskyrus vieną), nes keičiuosi, negrįšiu , negrįšiu atgalios, kaip ir tu sakei, kad negrįši... Užsidaryti namie, sulėtėti, kvėpuoti ir suvokti savo kūno potyrius ir per tai vėl į sielą, bet dabar jau užtikrintai, nurimus, į jos pilnatvę, harmoniją, į tobulybę, kur šviečia Dievo šviesa, į meilės visagalybę.