George Bacovia

Rumunų literatūros klasikas George Bacovia (Džordžė Bakovija) gimė 1881 m. rugsėjo 17 d. Bakau mieste, pasiturinčio komersanto šeimoje. Dar besimokydamas licėjuje, pasireiškė kaip poetas, muzikas ir dailininkas. Anksti susirgęs džiova, buvo priverstas dažnai keisti darbą.
1916 metais pasirodo jo pirmasis eilėraščių rinkinys “Švinas”, kuris 1934 m. pažymėtas Rumunijos Nacionaline premija. Vėliau sekė: “Geltonos kibirkštys”(1926), “Komedijos iš esmės” (1936), “Buržuaziniai stansai” (1946).
Savo kūryba G. Bacovia yra artimas prancūzų simbolistams bei E. A. Poe. Centrinė Bacovios kūrybos obsesija – žmogaus veiklos visatoje neveiksmingumas. Pakeiskite Dievą nebūtimi, tuštuma, ir jūs pateksite į Bacovios pasaulį su visomis iš to plaukiančiomis pasekmėmis. Jo herojus – konvulsiškas ir betvarkis, bevalis ir pasibaisėtinas, bergždžias juokdarys, tačiau nuo to, į priešišką ir nepažinų pasaulį nusviesto žmogaus įvaizdis ne mažiau turiningas ir įtaigus. Iš čia ir tokie jo kūrybos motyvai: vienatvė, tuštuma, klaustrofobija, keistumas, agonija ir galiausiai mirtis, kaip siekiamybė ir kaip nuolatinė nuojauta.
Mirė Bacovia 1957 m. gegužės 22 d. Bukarešte.
Eilėraščius verčiau iš G. Bacovia “Poezii” Bucureşti, 1975.      Liūdnas vakaras    (O seară tristă)


Šiurkščiai ta moteris dainavo,
Tą vakarą, tuščioj kavinėj,
Šiurkščiai dainavo, lyg raudojo, -
Ir gaudė - siaudėjo aplinkui…
Ir šiurpiame triukšme cimbolų
Šiurkščiai ta moteris dainavo.    Šiurkščiai ta moteris dainavo…
O mes, liūdna pora, sėdėjom –
Lyg debesy, cigarų dūmuos,
Pasauliais nesančiais kliedėjom…
Ilguos šėtoniškuos akorduos
Šiurkščiai ta moteris dainavo.

Šiurkščiai ta moteris dainavo,
Ir gaudė - siaudėjo aplinkui…
Ir mes jau nėjom, mes sėdėjom,
Ir verkėme, kaktas parėmę,
O šalimais, tuščioj kavinėj,-
Šiurkščiai ta moteris dainavo…        Rudens natos 

Tyla… mieste – ruduo…
Lyja… ir tik lietus nepasiliaus kalbėjęs –
Švininė tyluma ir vėjas, ir pavėjui
Greit krinta lapai išvaduoti.

Įleisk, atidaryki, numylėta,
Su šakomis ir sausais lapais, - priimk mane,
Mieste liūdna mergaitė numirė, -
Ir išnešė, ir laidojo per lietų…

Įleisk, ruduo mieste –
Ir visa žemė rodos vienas kapas…
Lyja… ir per miestą, vėjo nuplėšti,
Skubėdami, greit krinta išvaduoti lapai.