Lyja rašalu raudonai- mėlynu:
Kraujas ir liepsna ir horizonto mėlis,
O dienų neišgyventų plėnyse
Ūkauja grasus gūdžios nakties šešėlis.

Ieško sau kelių dvasia nerimstanti :
Išsiveržt ir išsilieti ir išnykti,
Aukure ugnim tamsia užgimstant vėl,
Naujumu pražyst, pamynus slaptą pyktį.

Teka kraujas, byra pelenai.
Ko tu nedegei, vien rusenai?…
Ne, nebus, naktis ši, amžinai!

Tai sakyk ko nori, ką žinai.
Nors tai buvo vien keisti sapnai,
Patikėk: ne veltui  gyvenai!

Sveikinu visus su poezijos diena.

Ir iš kur tokia palaima? atrodo lyg truputį per daug...

Tristesse, que me veux-tu?
Sois oubliée pour toujours.
Je reviens de ton royaume.
Accueuillez-moi,
Jours heureux!

Pirmiausia tai mano galvoje atsirado prancūziškai, ir gaila, kad nepavyksta to tiksliai išversti į lietuvių kalbą. Maždaug: "Liūdesy, ko iš manęs nori? Būk užmirštas  per visus laikus. Grįžtu iš tavo karalystės. Priimkite mane, Laimingos dienos!"

George Bacovia

Rumunų literatūros klasikas George Bacovia (Džordžė Bakovija) gimė 1881 m. rugsėjo 17 d. Bakau mieste, pasiturinčio komersanto šeimoje. Dar besimokydamas licėjuje, pasireiškė kaip poetas, muzikas ir dailininkas. Anksti susirgęs džiova, buvo priverstas dažnai keisti darbą.
1916 metais pasirodo jo pirmasis eilėraščių rinkinys “Švinas”, kuris 1934 m. pažymėtas Rumunijos Nacionaline premija. Vėliau sekė: “Geltonos kibirkštys”(1926), “Komedijos iš esmės” (1936), “Buržuaziniai stansai” (1946).
Savo kūryba G. Bacovia yra artimas prancūzų simbolistams bei E. A. Poe. Centrinė Bacovios kūrybos obsesija – žmogaus veiklos visatoje neveiksmingumas. Pakeiskite Dievą nebūtimi, tuštuma, ir jūs pateksite į Bacovios pasaulį su visomis iš to plaukiančiomis pasekmėmis. Jo herojus – konvulsiškas ir betvarkis, bevalis ir pasibaisėtinas, bergždžias juokdarys, tačiau nuo to, į priešišką ir nepažinų pasaulį nusviesto žmogaus įvaizdis ne mažiau turiningas ir įtaigus. Iš čia ir tokie jo kūrybos motyvai: vienatvė, tuštuma, klaustrofobija, keistumas, agonija ir galiausiai mirtis, kaip siekiamybė ir kaip nuolatinė nuojauta.
Mirė Bacovia 1957 m. gegužės 22 d. Bukarešte.
Eilėraščius verčiau iš G. Bacovia “Poezii” Bucureşti, 1975.      Liūdnas vakaras    (O seară tristă)


Šiurkščiai ta moteris dainavo,
Tą vakarą, tuščioj kavinėj,
Šiurkščiai dainavo, lyg raudojo, -
Ir gaudė - siaudėjo aplinkui…
Ir šiurpiame triukšme cimbolų
Šiurkščiai ta moteris dainavo.    Šiurkščiai ta moteris dainavo…
O mes, liūdna pora, sėdėjom –
Lyg debesy, cigarų dūmuos,
Pasauliais nesančiais kliedėjom…
Ilguos šėtoniškuos akorduos
Šiurkščiai ta moteris dainavo.

Šiurkščiai ta moteris dainavo,
Ir gaudė - siaudėjo aplinkui…
Ir mes jau nėjom, mes sėdėjom,
Ir verkėme, kaktas parėmę,
O šalimais, tuščioj kavinėj,-
Šiurkščiai ta moteris dainavo…        Rudens natos 

Tyla… mieste – ruduo…
Lyja… ir tik lietus nepasiliaus kalbėjęs –
Švininė tyluma ir vėjas, ir pavėjui
Greit krinta lapai išvaduoti.

Įleisk, atidaryki, numylėta,
Su šakomis ir sausais lapais, - priimk mane,
Mieste liūdna mergaitė numirė, -
Ir išnešė, ir laidojo per lietų…

Įleisk, ruduo mieste –
Ir visa žemė rodos vienas kapas…
Lyja… ir per miestą, vėjo nuplėšti,
Skubėdami, greit krinta išvaduoti lapai.

Orfėjas senoje tvirtovėje

Poetas, su sakalu ant peties, įžengia į tvirtovę.
Jis jaučiasi labai sutrikęs
ir lygiai toks kaip žvaigždė Kanopus,
toji iš Australijos pusrutulio,
matoma tiktai tiems, kurie nešioja akinius ant širdies.

Nemato niekas poeto.
Vieni nemato, nes neturi regėjimo.
Kiti nemato, nes neturi širdies.
Galų gale likusieji nemato, nes jų nėra.

Visi tačiau sako choru:
Poetas nėra geriamas, taigi jo nesuprantame!
Poetas nekvepia kaip gėlė,
kaip galime jį suprasti,
kaip galime laikyti tai, kas nekvepia gėle,
už gėlę?!

Poetas eina didžiąja gatve.
Eik velniop, jam šnypščia sakalas nuo peties.
Eik velniop, kvaily, jam šnypščia sakalas nuo peties.
Poetas nuduoda kad nieko negirdi.

Mačiau savo akimis poetą, įeinantį į tvirtovę.
Jis laikė dešinėje rankoje, dešiniame kumštyje
Nusmaugtą sakalą

„Šalčio didybė“ (1972)

Aš, tai yra jis

Jis buvo sutvertas būti grobiu,
grobiu rinktinių žodžių, -
su sakalu ant paskutinio skiemens.
Jis džiaugėsi jausmu
kad yra maistas,
jog yra valgomas...

Dėl to jis
stovėjo ištiestas laike
nelyginant ant iešmo
ir, kuo degė galingiau
išorėje,
tuo noko įstabiau
viduje.

Kilo iš jo
į viršų, nelyg aukos dūmas
žodžiai nesuprantami
kaip yra šieji:

Dieve, Viešpatie,
išminties šalme,
galybės kalavijau...
„Nežodžiai“ (1969)

Rumunų poetas  Nichita Stanescu 

  Ars poetica

Mokiau savo žodžius mylėti,
jiems rodydavau širdį
ir nesiliaudavau pakol jų skiemenys
nepradėdavo mušti.
Jiems rodžiau medžius
ir tuos, kurie nenorėjo šlamėti,
be gailesčio pakardavau ant šakų.

Galiausiai žodžiai
privalėjo tapti panašūs į mane
ir į pasaulį.

Paskiau
pasiėmiau pats save,
atsirėmiau į abu upės
krantus,
kad parodyčiau jiems tiltą,
tiltą tarp jaučio rago ir žolės,
tarp juodų šviesos žvaigždžių ir žemės,
tarp moters smilkinio ir vyro smilkinio,
leisdamas žodžiams važiuoti per mane,
tarsi sportiniams automobiliams, tarsi elektriniams traukiniams,
tam, kad greičiau pasiektų paskyrimo vietą,
tam, kad išmokyčiau juos kaip persikelia pasaulis
iš savęs paties
į save patį.

"Teisė į laiką" (1965)

Nuostabios dienos, pagal Dievo valią Dievo norą, tegul į širdį ataidi nuostabi muzika, o iš širdies tegul krinta gėrio sėklos ir auga puikios gėlės, nušviečiančios visą apsiniaukusią dieną

Aš jau nuo žodžių pavargau, aš nuo jausmų jau pavargau, ir pojūčiai manding mane apgauna, aš apsinuodijau savom mintim, ar bepadės kažin kas padeda kitiems: viltis ir Dievo meilė