Rašyk
Eilės (78095)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 16 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





2023-04-22 17:18
Violita

George Bacovia

George Bacovia

Rumunų literatūros klasikas George Bacovia (Džordžė Bakovija) gimė 1881 m. rugsėjo 17 d. Bakau mieste, pasiturinčio komersanto šeimoje. Dar besimokydamas licėjuje, pasireiškė kaip poetas, muzikas ir dailininkas. Anksti susirgęs džiova, buvo priverstas dažnai keisti darbą.
1916 metais pasirodo jo pirmasis eilėraščių rinkinys “Švinas”, kuris 1934 m. pažymėtas Rumunijos Nacionaline premija. Vėliau sekė: “Geltonos kibirkštys”(1926), “Komedijos iš esmės” (1936), “Buržuaziniai stansai” (1946).
Savo kūryba G. Bacovia yra artimas prancūzų simbolistams bei E. A. Poe. Centrinė Bacovios kūrybos obsesija – žmogaus veiklos visatoje neveiksmingumas. Pakeiskite Dievą nebūtimi, tuštuma, ir jūs pateksite į Bacovios pasaulį su visomis iš to plaukiančiomis pasekmėmis. Jo herojus – konvulsiškas ir betvarkis, bevalis ir pasibaisėtinas, bergždžias juokdarys, tačiau nuo to, į priešišką ir nepažinų pasaulį nusviesto žmogaus įvaizdis ne mažiau turiningas ir įtaigus. Iš čia ir tokie jo kūrybos motyvai: vienatvė, tuštuma, klaustrofobija, keistumas, agonija ir galiausiai mirtis, kaip siekiamybė ir kaip nuolatinė nuojauta.
Mirė Bacovia 1957 m. gegužės 22 d. Bukarešte.
Eilėraščius verčiau iš G. Bacovia “Poezii” Bucureşti, 1975.      Liūdnas vakaras    (O seară tristă)


Šiurkščiai ta moteris dainavo,
Tą vakarą, tuščioj kavinėj,
Šiurkščiai dainavo, lyg raudojo, -
Ir gaudė - siaudėjo aplinkui…
Ir šiurpiame triukšme cimbolų
Šiurkščiai ta moteris dainavo.    Šiurkščiai ta moteris dainavo…
O mes, liūdna pora, sėdėjom –
Lyg debesy, cigarų dūmuos,
Pasauliais nesančiais kliedėjom…
Ilguos šėtoniškuos akorduos
Šiurkščiai ta moteris dainavo.

Šiurkščiai ta moteris dainavo,
Ir gaudė - siaudėjo aplinkui…
Ir mes jau nėjom, mes sėdėjom,
Ir verkėme, kaktas parėmę,
O šalimais, tuščioj kavinėj,-
Šiurkščiai ta moteris dainavo…        Rudens natos 

Tyla… mieste – ruduo…
Lyja… ir tik lietus nepasiliaus kalbėjęs –
Švininė tyluma ir vėjas, ir pavėjui
Greit krinta lapai išvaduoti.

Įleisk, atidaryki, numylėta,
Su šakomis ir sausais lapais, - priimk mane,
Mieste liūdna mergaitė numirė, -
Ir išnešė, ir laidojo per lietų…

Įleisk, ruduo mieste –
Ir visa žemė rodos vienas kapas…
Lyja… ir per miestą, vėjo nuplėšti,
Skubėdami, greit krinta išvaduoti lapai.
2022-08-26 15:17
Violita

Dar Nichita Stanescu mano vertime

Orfėjas senoje tvirtovėje

Poetas, su sakalu ant peties, įžengia į tvirtovę.
Jis jaučiasi labai sutrikęs
ir lygiai toks kaip žvaigždė Kanopus,
toji iš Australijos pusrutulio,
matoma tiktai tiems, kurie nešioja akinius ant širdies.

Nemato niekas poeto.
Vieni nemato, nes neturi regėjimo.
Kiti nemato, nes neturi širdies.
Galų gale likusieji nemato, nes jų nėra.

Visi tačiau sako choru:
Poetas nėra geriamas, taigi jo nesuprantame!
Poetas nekvepia kaip gėlė,
kaip galime jį suprasti,
kaip galime laikyti tai, kas nekvepia gėle,
už gėlę?!

Poetas eina didžiąja gatve.
Eik velniop, jam šnypščia sakalas nuo peties.
Eik velniop, kvaily, jam šnypščia sakalas nuo peties.
Poetas nuduoda kad nieko negirdi.

Mačiau savo akimis poetą, įeinantį į tvirtovę.
Jis laikė dešinėje rankoje, dešiniame kumštyje
Nusmaugtą sakalą

„Šalčio didybė“ (1972)
2022-08-17 14:32
Violita

Dar Nichita Stanescu, kurį kažkada verčiau

Aš, tai yra jis

Jis buvo sutvertas būti grobiu,
grobiu rinktinių žodžių, -
su sakalu ant paskutinio skiemens.
Jis džiaugėsi jausmu
kad yra maistas,
jog yra valgomas...

Dėl to jis
stovėjo ištiestas laike
nelyginant ant iešmo
ir, kuo degė galingiau
išorėje,
tuo noko įstabiau
viduje.

Kilo iš jo
į viršų, nelyg aukos dūmas
žodžiai nesuprantami
kaip yra šieji:

Dieve, Viešpatie,
išminties šalme,
galybės kalavijau...
„Nežodžiai“ (1969)
2022-08-01 11:05
Violita

Kažkada išverčiau

Rumunų poetas  Nichita Stanescu 

  Ars poetica

Mokiau savo žodžius mylėti,
jiems rodydavau širdį
ir nesiliaudavau pakol jų skiemenys
nepradėdavo mušti.
Jiems rodžiau medžius
ir tuos, kurie nenorėjo šlamėti,
be gailesčio pakardavau ant šakų.

Galiausiai žodžiai
privalėjo tapti panašūs į mane
ir į pasaulį.

Paskiau
pasiėmiau pats save,
atsirėmiau į abu upės
krantus,
kad parodyčiau jiems tiltą,
tiltą tarp jaučio rago ir žolės,
tarp juodų šviesos žvaigždžių ir žemės,
tarp moters smilkinio ir vyro smilkinio,
leisdamas žodžiams važiuoti per mane,
tarsi sportiniams automobiliams, tarsi elektriniams traukiniams,
tam, kad greičiau pasiektų paskyrimo vietą,
tam, kad išmokyčiau juos kaip persikelia pasaulis
iš savęs paties
į save patį.

"Teisė į laiką" (1965)
2022-05-15 11:19
Violita

***

Nuostabios dienos, pagal Dievo valią Dievo norą, tegul į širdį ataidi nuostabi muzika, o iš širdies tegul krinta gėrio sėklos ir auga puikios gėlės, nušviečiančios visą apsiniaukusią dieną
2022-05-12 15:38
Violita

***

Aš jau nuo žodžių pavargau, aš nuo jausmų jau pavargau, ir pojūčiai manding mane apgauna, aš apsinuodijau savom mintim, ar bepadės kažin kas padeda kitiems: viltis ir Dievo meilė
2022-04-23 14:31
Violita

***

Kiekvienoje meilėje yra Dievas, taip kaip kiekviename spindulyje - saulė
2022-04-01 09:02
Violita

***

Kaip gera, kai balandis nutupia ant krūtinės, taikos pranašas
2022-03-31 17:24
Violita

Įkyruolė balandė

Į mano balkoną atskrenda balandis, pasisukioja ir dingsta, Dėkui Dievui, neteršia, tik vos-vos...Tiesiog atskrenda pasisveikinti. Ta proga prisiminiau, kad  kai gyvenome Palangoje, beveik visą laiką laikydavom atidarytus langus. Ir atskrido per langą balandis ir po lova pradėjo vyti lizdelį. Negalėjom juo atsikratyti, vydavom, bet niekaip neišvydavom. Mama, pagavusi tą balandį įkyruolį, atidavė jį vienam vairuotojui, kad tas nuvežęs į Klaipėdą jį paklaidintų. Bet balandis sugrįžo. Nebepamenu gerai, bet atrodo dar kartą bandėm juo atsikratyti, bet , aišku, nepavyko. Jis ir vėl mums trukdė, vis vijo lizdelį palovyje.  Beliko viena išeitis, nors dabar kai pagalvoju, labai kraugeriška, įkišę į maišelį jį paskandinome. O ką reikėjo daryti? Gal reikėjo nedarinėti langų, kad jis negalėtų įskristi? Gal būtų atpratęs, gal reikėjo iš mūsų pusės daugiau kantrybės su ja (tiksliau, ne balandis čia buvo, o balandė). Bet galų gale, kas yra svarbiau: balandė įkyruolė ar nekantrūs dėl jos įkyrumo žmonės?
2022-03-07 18:40
Violita

****

Suteik, Dieve, protui šviesos, širdžiai – ramybės.



1 2 3 4 --- 6 --- 8 --- 10 --- 12 --- 14 --- 16 17
[iš viso: 164]
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą