Dar Nichita Stanescu, kurį kažkada verčiau

Aš, tai yra jis

Jis buvo sutvertas būti grobiu,
grobiu rinktinių žodžių, -
su sakalu ant paskutinio skiemens.
Jis džiaugėsi jausmu
kad yra maistas,
jog yra valgomas...

Dėl to jis
stovėjo ištiestas laike
nelyginant ant iešmo
ir, kuo degė galingiau
išorėje,
tuo noko įstabiau
viduje.

Kilo iš jo
į viršų, nelyg aukos dūmas
žodžiai nesuprantami
kaip yra šieji:

Dieve, Viešpatie,
išminties šalme,
galybės kalavijau...
„Nežodžiai“ (1969)