Radau:

„– Ak Vermlande, – kalbėjo jis, – tu gražusis, tu puikusai! Dažnai, matydamas tave žemėlapyje, galvodavau, kas tu iš tiesų esi, bet dabar suprantu. Tu esi senas, romus atsiskyrėlis, kuris sėdi tylus, sukryžiavęs kojas, rankas nuleidęs ant kelių, ir svajoja. Ant primerktų akių užsimaukšlinęs smailią kepurę. Tu esi mąstytojas, šventasis svajotojas, ir tu esi labai gražus. Platūs miškai tavo apdaras. Ilgos žydos vandens juostos ir greta mėlynuojančios kalnų virtinės – tavo drabužio apsiuvai. Tu esi paprastas, kad svetimieji nė nemato, koks tu gražus. Tu neturtingas kaip ir visi pamaldieji. Tu sėdi ramus, o Venerio bangos skalauja tavo padus ir tavo sukryžiuotas kojas. Kairėje tavo rūdymai ir kasyklos. Ten tavo plaka širdis. Šiaurėje tavo gražios, tamsios, vienišos ir paslaptingos sritys. Ten tavo svajojanti galva. Kai aš matau tave – milžinišką, rimtą, mano akys paplūsta ašaromis. Tavo grožis atšiaurus, tu esi susimąstymas, neturtas, santūrumas, o vis tiek tavo atšiaurume aš matau švelnumo. Aš žiūriu į tave ir garbinu tave. Vos pažvelgiu į plačias girias, vos paliečia tavo rūbo kraštelis, ir mano siela pagyja. Valandų valandas, metus žiūrėjau į tavo šventąjį veidą. Kokias mįsles slepi tu po nuleistomis blakstienomis, tu atšiaurusis dieve? Ar tu įspėjai gyvenimo ir mirties mįslę, ar tu dar galvoji, tu milžine? Man tu esi didžių ir rimtų minčių saugotojas. Bet aš matau žmones, slankiojančius po tavo laukus ir miškus, būtybes, kurios turbūt niekad nesupras rimties didybės, gaubiančios tavo kaktą. Jie temato tavo veido ir kūno grožį, ir tas juos taip apstulbina, jog jie viską pamiršta. Vargas man, vargas mums visiems, Vermlando vaikams! Grožio, grožio – nieko kito iš gyvenimo mes nereikalaujame. Mes, santūrumo, rimties, neturto vaikai, keliame rankas, kalbame – grožio. Tebūna gyvenimas kaip rožių krūmas, težydi meilė, vynas ir malonumai, ir tegu kiekvienas turi teisę tų rožių skintis! Štai ko mes trokštame, o mūsų kraštas griežtas, rimtas ir santūrus. Mūsų kraštas – amžino mąstymo simbolis, bet mes nemokam galvot...“

Selma Lagerlef. Sakmė apie Gestą Berlingą. 233 psl.

Dėl to tardymo kiek Tau metų tai man yra buvę taip pat ir aš suprantu, ką sakai. Užsiblokavo prisijungimas prie el. bankininkystės, skambinu į banką ir sakau, atblokuokit (tai jie tikrai darydavo telefonu, nežinau ar tebedaro). Ir ta mergiotė kitoj pusėje laido/ragelio (ar pastebi kaip netenka prasmės žodžiai laidas ir ragelis, kai čiauškama mobiliais?) klausia manęs kiek man. Aš sakau jai, kad žinau savo gimimo metus, bet ji užsispyrusi klausia kiek man. Aš nesugebu suskaičiuot taip pet tas kelias sekundes ir ji nusprendžia, kad aš ne aš ir man nepadės. Supykstu, susibaru ir po akimirkos vėl skambinu, nes žinau, kad kita pakels turbūt ir ko nors kito klaus. Taip ir buvo. Atsiliepė kita, sako kelintais gimus, to užteko ir atblokavo. Aš nuolat nežinau kiek man metų, nes gimimo diena vos kelios dienos iki Naujųjų ir pasimetu dėl to, kad turiu laukti visus metus to gimtadienio todėl nežinau niekad kiek man čia ir dabar.
O dėl skandinavų tai prieš kelioliką buvau susidomėjus jų kinu, viskas ką rodydavo Vilniuje skandinaviško buvo sužiūrėta, man atrodo kokia Švedijos ar Danijos ambasada ar pan. organizuodavo tokius vakarus nemokamai senamiestyje. O iš skandinaviškų rašytojų tai patiko Selma Lagerlöf skaitytas Sakmė apie Gestą Berlingą jos mokėjimu detaliai užrašyti gamtą, kurios gabalą nepatingėjau persikelti į dnr, nes tai išskirtinai talentinga man tada pasirodė. Vaikystėje gamtos vaizdus praleisdavau, o dabar atrodo, kad gerai užrašyti gamtos vaizdai, detalumas ir pataiso visą kūrinį.

Aš irgi negalėjau žiūrėti dabar nors nuorodą suradau ne tam, kad pažiūrėčiau ar kad Tu pažiūrėtum. Gal labiau kaip brū atveju su visomis išnašomis. Tiesa, buvau įsijungus kelioms akimirkoms bet negalėjau žiūrėti toliau. Tu labai suprantamai.