Sutemų Evangelija

Visi protai yra dirbtiniai, taip
man pasakė nepažįstamas žmogus.
O viena knyga protino -
nekalbėk su nepažįstamais.
Iš kur jai žinot, jei nekalbėčiau su
nepažįstamais, neturėčiau su kuo
kalbėti apskritai. Dar mokantis
medicinos mums sakė, smegenys
ir CNS - centrinė nervų sistema
yra tai, kuo mes praslysime
veik neprisiliesdami.
Ne itin daug ką žinau apie protą
ir kodėl vieniem jo duota, kitiem ne.
Užtat nemažai žinau apie instinktus
ir pagrindinį iš jų - norą gyventi.
Noras gyventi nėra pagrįstas
niekuo, bet dauguma žmonių nori
gyventi ir kuo ilgiau. Tokie netgi
įsigudrina džiaugtis gyvenimu, o
kartais tik dėl jiem vieniem žinomų
priežasčių. Tada tu negali suprast
kodėl. Daug kartų bandžiau
klaust žmogaus - kodėl nori gyvent,
bet atsakymo neišgirdau.
Tuo labiau man neaiški
priežastis, kas buvo Žagarėnų
kaimo gyventojų galvose,
ypač  priartėjus sutemom,
grįžtant su šunimi iš girios, matant
kaimą skęstantį  prietemose,
šviesa degdavo tik kur ne kur ir
atrodydavo lyg nesusipratimas.
Du su puse šimto gyventojų
prietemose.
Ryškiausiai švietė prožektoriai
aplink grūdų saugyklą esantys
kitam kaimo gale.
- Na, tai tik kaimas, ko norėt, - sakysit jūs.
Sakykit ką norit.
Aš pažinau šį kaimą, jūs, ko gero, ne.
Kartą, parvykęs
iš Saulės miesto ėjau
pasivaikščioti su Moze, tox mano
šuns vardas, ir mes ėjom kaip tik
pro tą vietą keliu, kuris kaip ir
daugelis kitų, vedančių iš
Žagarėnų pereidavo į vieškelį.
Kelias buvo apsodintas ąžuolais.
Pažvelgęs grūdinės link, o tada
į pakelę, ne ką tegalėdavai įžiūrėt,
kol apsiprasdavo akys. Buvo dar
gana anxtyvas vakaro metas,
mes pirmąsyk ėjome tuo keliu,
eidami link kaimo galo perėjome
tuščią kaimo parką, gi jau grįždami
ten išgirdome jaunuolių balsus,
kiek įsiklausius jie man atrodė lyg
ir pažįstami, ko gero vyresnių
mokinių balsai, panašu, kad juos
girdėdavau vykdamas į miestą ir
iš. Mokiniai įlipdavo ir išlipdavo
Grūdžiuose. Negalėjau girdėti apie
ką jie kalbėjo, kartais išgirsdavau 
susijaudinimo gaidas, daugiausia
kalbėjo merginos, retkarčiais
prisijungdavo vaikinai. Juste jutau
jų nuotaikas, bent jau dalį jų,
ir tą jaunatvišką viltį jų balsuose.
Nežinau apie ką jie kalbėjo,
tikriausiai tai buvo eilinis jaunimo
susibūrimas, ne visai tox, kaip
senais ir tyrais laikais, kai mergos
ir bernai rinkdavosi į gegužines,
bet ir ne tox, kai man pačiam
jaunystės metais dar gyvenant
Anykiuos, išėjus į pašilį, pasaulinio
karo paliktose daubose galėjai
aptikti  nepadoriai sugulusių
bendramoxlių. Nepadoriai, nes
dažnai keli jaunuoliai gulintys
bombos išraustoje duobėje,
kurioje neretai buvo kūrenamas
laužas, lygiai taip, kaip ir ant
pakilumų, turėdavo neporinį
skaičių. Neretai būdavo viena
mergina ir du vaikinai. Žagarėnų
kaimo jaunuolių bendravime ir
gal net virš viso parko buvo
juntama nekantra, laukimas ir
viltis. Visi jie vylėsi palikti šias
vietas ir kuo tai nutix greičiau, tuo
kiekvienam jų būsią geriau. Lyg
išvykus iš Žagarėnų nutiktų visų
vilčių išsipildymas. Nežinau ką
apie tai galvoja parko medžiai,
galbūt jie mąsto - kam tuomet
mus sodino? Galbūt norėjo
nebyliai patarti - neskubėkite,
būta ir blogesnių laikų. Ką manė
drėgna žemė po jais, išvažinėta
traktorių. Nė aš nežinojau ką
galvot. Ir aš nežinau, o
nežinodamas įvertinu patirtis.
Nusivilsite, nusvilsite. Bet jau bus
prabėgę metai. Daug metų. Po
metų, po daug metų jūs skęsit
neviltyje. Kai kurių iš jūsų gal nė
suvis nebebus, kai jūs skęsit
neviltyje, o tie kurie išplaux, vis
tiek nežinos kur patekę. O
norėdami sužinot suprasite, kad
neturite ko paklaust. Ir net jei
dusulingas kaimo kunigas, kurio
veblenimas yra lyg neatskleistos
prasmės ar kliedesiai, tokie lyg
pelės skrebenimas ar į pilnutėlę
išvietę įkritusio ir nepajėgiančio
išsikepurnėt paliegėlio šnopavimas,
pradžioje lėtas, gi
negalint išsigelbėt kaskart vis
greitesnis, net jei jis gyventų dar
kelias dešimtis metų, o šis,
baltas bet beviltiškas, su
kapinėmis, saugančiomis atmintį
susiliejęs pagoniško kulto
statinys, vadinamas šv. Mykolo
katalikų bažnyčia dar nebus
parduotas iš varžytinių, net jei
Žagarėnų kaime visa bus kaip yra
šiandien, grįžę čionai jūs
nebežinosit kur esate. Eidamas
prošal kone visiškoj tamsoje, turiu
norą paskelbti jums Gerą Žinią, Evangeliją,
turbūt galėčiau, niekas
nedraudžia man to daryti. Tačiau.
Begalė pasiteisinimų, kodėl to
nedarau plevėsuoja virš parko,
bažnės bokšto ir kapinių, lyg dar
neseniai degusių Vėlinių žvakių
liepsnos. Ką jau čia. Skelbti
Evangeliją Piktagalyje būtų
lengviau nei Žagarėnuose. Šio
kaimagalio gyventojai net
nesisveikina su manimi. Tie
teletabiai manęs gal net nelaiko
žmogumi.
Sykį kalbėjome apie gaisrus.
Pasirodo jų Žagarėnuose nutinka,
bet aš dar nepastebėjau. Tai yra
aš praleidau galimybę stebėti.
Minėjau menamą, dažnai
pasitaikančią tikrovę, kurioje
manaus gyvenąs. Minėjau
padegėlius ir jų kaimyną, kuris po
pažastim nešėsi nelyg didelį didelį
butelį vyno, nelyg samanės. Jis
atėjo pasiskolinti žarijų kepsniui,
tada kepė, pilstė gėrimą sau ir
buvo patenkintas kaip niekada.
- Neduok Dieve. - Taip sakoma
tokiais atvejais. Neduok Dieve
pažint tokį žmogų.
- Neduok Dieve, turėti tokį
kaimyną kaip jūs, - tarė viena
moteriškė nugirdusi mano pasakojimą.
Jie nesuprato palyginimų. Ji
nesuprato pasakojimo nei tos
tikrovės iš kurios tokie kaip šis
naratyvai kyla.
Tolstame. Mes pranyxime.
Pritilę balsai vėl pasigirsta. Vėl
aptyla. Parkas tolsta. Mes
tolstame nuo parko.
Evangelistas šuo Mozė ir aš.
Mes pranyxime. Pranyxite ir jūs.
Beviltiški Žagarėnų kaimėkai.
Evangelija kybojo virš,
tačiau net nepalietė jūsų.
Nepraraskite vilties, tai,
tikriausiai tik grynas atsitiktinumas, kad ji
ėjo ir praėjo prošal. Bet jeigu ne,
esate atmesti. Kaip tos kiaulės
krentančios į bedugnę.