Veidrodžiai virš skrendančios gegutės lizdų

aš ne kox Lars von Trier
kitaip visi mano pasivaikščiojimai
būtų kaip medžiotojų kiškiai
išguldyti pagriavy į metų laikus
į vienuolika sezonų
ir nemiegančių epizodų

pažvelgti pro Švėkšnos langus
pelkėje sėdinčiai pasiūlyt vanilinių sausainių
pamenu kaimi atsdarius stalikų
jie visad būdava truputį dregni
tik sausainiai rytais sutraukdava
bekraštį pievų rūką

vakarais valgunt bulves
stalikas pats truputį pasistumdava
ir rūkas pievose vėl susirinkdava
į tumulus

eiti palei miego arterijas
jas nukirpti sekatarium
net ir krauja gyslas genėti privalama

nesuprantu tai liftas ar autabusas
kylant kvepia šermukšniu
ir vieškelia dulkem

nelipt unt akmenų
visad dairytis pa kojam
ka neužlipt un gyvates

niekad neažlipau
man sake gyvates šildas un akmenų
kaip narėč ten vėl atsdurt
praaidavau tik aidamas par Tamošių
a Tamošiaus Alena
aidama par mum dvilinka
visad toj vietaj sustodava

kaimi sustikus dviem takiom Alenam
atrodydava kad jás dainuoja sutartines

dabar pats renku akmenis
deduos kuprinen
nešuos namo
sveria tiek kad net Mozė
nustoja trūkčioti pavadį

nežinau kam tie akmenys man
bet renku ir nešu
kartą ant akmenų radau veidrodį

pakabinau už viralinės
šian pažėjau - beprotė sėdž pelkej
ir kramsnoja sausainį