Žodžiu... Neurologas vienoj Šiaurės Lietuvos ligoninėj išrašė siuntimą magnetui. Tai, atėjus lemtingai dienai, galvoju, reik nueit. Mažu blogiau nebus. Pavalgiau pietus, atsigėriau kavos, kaip žmogus, viską, ir savom kojom nuėjau. Netoli eit, gal 2 km. Pasitiko šviesios erdvės, neslegiančios. Liepė nusiaut sandalus, ant liaškų davė užsidėt vienkartinius maišelius, neleido net raktų su telefonu kišenėse turėt. Nuvedė į kitą patalpą, paguldė, uždėjo ausines, ant veido - kaukę, į rakną - pavojaus pūslikę. Ir pasakė: "Žmogau, bus garsų!". Paspaudė mygtuką ir įvažiavau vidun. Lengvos klaustrofobijos kamuojamas, pragulėjau apie 20 minučių, prisiklausiau visokių pypsėjimų, bumpsėjimų. Tada viskas baigėsi. Galvojau, po tyrimo bus kokių pasekmių, bet nebuvo. Tiek tos romantikos, kalbant apie magnetinį rezonansą...