Danties plombavimas - 40 Eur., kanalo valymas - 30 Eur.

Su Naujais metais! Visko linkiu, tik nedetalizuoju! Spėjau jau šiemet pargriūti ant ledo. Aukštielninkas. Kuprinė tapo angelu sargu. Ne, prietarais netikiu, bet įvykis privertė susimąstyti, ką darau ne taip. Jei pamary jau susigrūdo ledai ir prasidėjo potvynis, tai bendrai sausis tai pošventinio atoslūgio periodas. Nu kažkaip nepanirt į apatiją, tingulį, nuobodybę, pilkumą, pasitikrinti arba perkainoti vertybes, požiūrį į aplinką, pasitempti fiziškai, pageidautina - nesielgti kamikadziškai. Dar nebijoti Omikrono atmainos, baisėtis kylančiomis kainomis ir stomatologo kėdėje kvėpuoti per nosį. Yra reikalų, kai pagalvoji kaip beveik keturiasdešimtmetis, o kai negalvoji, tai ir nėra ko prarast. Biški relax! Pradėkim nuo pokyčių, kad ir visai nedidelių. Pvz:. vaisių mišrainė pusryčiams vietoj buterbrodo su kumpiu. :) Arbata vietoj kavos. Daug arbatos! Obuolys vietoj krūvos saldainių. Poliklinikų koridoriai tušti, daugiau bruzdesio žibintų apšviestuose parkuose. Tai tada dar nervus raminančios arbatos, trejeto mandarinų ir išsidrėbus prieš tv, žiūrėt, ką likę aštuoni ekipažai veikia Saudo Arabijos smėlynuose. Gero savaitgalio!

Sveiki, ridikai ir salotos! Tai dvidešimt pirmus šio amžiaus metus beveik prastūmėm, liko paskutinio dešimtadienio barakas - bardakas. Reik apžvelgt, surašyt suvestines, suvest balanso atsakaitas, išanalizuot medžiagą, pasidžiaugt gerąja patirtimi, rast klaidų, jų nekartot, nes kitąmet prisidės begalė kitų. Stebina popierinių laiškų gausa ir daug nekorektiškų adresų ant jų. Kai siunčiate laiškus – nurodykit rajoną, jei nedidelė gyvenvietė – ir seniūniją. Nepamirškit užklijuoti pašto ženklo, jei išmetat voką į pašto dėžutę. Pašto ženklai su nurodyta verte litais jau negalioja, deja. Permatoma pakuotė, pakuotė su reklamomis – netinkamos. Prekybos centrų prekių maišeliai, šiukšlių maišeliai – tai netinkamos priemonės pakavimui. Tai tik keletas pastebėjimų, rekomendacijų iš profesinės srities. Profesinėje srityje šiemet štilius, kiek stebino nuotolinių mokymų ir testų gausa. Ironijos, sarkazmo, pigaus šou elementų, dramos kaip visada – netrūko. Trūko meistriškumo, žinių, kyšių, šaltų nervų ir žmogiškumo, tolerancijos. Kur ta tobulybė, Andriau?! Užstrigau, užsiciklinau, panirau į nuobodybę, o dar kelius užtvėrė fiziškai arba dokumentiškai. Kur trykšta motyvacijos šaltiniai, geizeriai?! Kur noras, tikėjimas, ambicijos, potencialo išnaudojimas?! Gerai, nors saulėtos dienos išgina laukan, paklajot miesto takais. O, bus proga centrą aplankyti, dar nemačiau Prisikėlimo aikštės žaliaskarės. Sekėsi kūryboje, nes užsikūriau! Arba buvau pakurtas, pakurstytas, gal ir dėl sportinio intereso. Man tinka. Radau savyje daug spragų, kurių makrofleksu neužpūst, lipnia juosta neužklijuot, nesucementuot. Tik plombuot. Tai tada dar porą mandarinų, nes kažkaip reikia vaisių  įtraukt į racioną, prisijaukint vitaminų. Nu o pagrindinė priplaukusi išvada būtų ta, kad su metais geresniais žmonėmis netampame, beje. Pažiūrėsim, ką kitąmet tigras užriaumos...

Potencialo išnaudojimas.

Tai sknaus, kas prie vakarinės arbatos ar naktipiečių prisėdot jaukiai po dienos pareigų ir lakiojimų. Vargo bitėms atsikvėpt, nusiramint, pažiovaut, kojas ištiest... Ėmė ir užklupo lapkričio pabaigos žiema, netikėtai, kaip ir kasmet. Tebūnie. Tai entuziastingai surijau rytinės košės porciją ir, palengvėjus pagirių simptomams, išėjau į snygį patraškinti po padais to balto ir puraus. Geras ir dar šviežias jausmas palikti protektoriaus žymes. Laikinai. Jau geriau sniegas ir minus penki, nei lietus ir purvas, slegianti pilkuma. Žmonės, pasiilgę sniego, kapišonuoti lauminėja po parkus ir dar šiltai aprengtus šunis verčia klampoti. Buvau trijų dienų darbingose gastrolėse, miesto centre. Baisu, kas dedas, tai džiaugiuosi, kad nebuvau apiplėštas ar šiaip pavogtas. Tiesiog. Būkite budrūs ir saugokit savo kilnojamąjį turtą, kai apsvaigę nuo šviesų, spalvų ir liūliuojančios muzikos, slampinėjat po prekyvietes!!! Rankinukų nesinešt į tokias vietas, nes gali atimt, apsauga nespės atbėgt, žmonės abejingi, gali nepadėt, net jei cypsit... Tai va. Už lango dar burzgia sniego valymo aparatai. Šįkart laukiu siuntinio iš tolimojo Ulyanovsko. Tarptautiniai mainai, tsakant. Paskambint eilinį kartą neprisiverčiau, nekalbus aš, naujienų tik trupiniai, o kartotis neįdomu. Palieku kitam kartui. Jau vėlu. Labanakt.

Tiek čia tų metų beliko: niūrusis lapkritis ir beprotiškasis gruodis. Nu kaip, taigi čiobrelių, liepžiedžių, šalavijų lapų arbatos (be cukraus), citrinų arba mentolio ir miško uogų skonio paracetamolis, prailginto veikimo vitaminas c, dar baltos tabletės nuo kosulio ir pastilės gerklei. Virusų, peršalimų ir gripavimų metas užklupo netikėtai, pakankint. Taip taip, pritariu tau, "pailsėti ir išsisirgti irgi reikia". Gyju fiziškai, kaupiu jėgas, pritvinkusias emocijas išdalinsiu grįžęs į žmones. Taip pat ir internetinių sandėrių atnaujinimo laikas. Pirmas rudeninis išpuolė su Marijampole. Marei Valio! Kažkaip daug pastovumo. Pastovūs lietuviškojo vėliavnešio - "Žalgirio" pralaimėjimai Eurolygoje. Praradau tikėjimą, bet gal dar iššaus Ulė, Kalnas, Milas, Jankis?! Tiek patirties! Kame bėda, vyručiai?! Duokit į kuprą tiems legionieriams! Vyrauja ta pati tema poezijoje, gal aš užburtas damos?! Damai "priekaištai" dėl užburiančio žavesio ir nuolatinio subtilaus įkvėpimo, išsakomi žemesniu ramiu balsu, kartais pateikiami rašytine forma. Uj, tu! Plekšteliu per užpakalį, lauk tradicinių siurprizų. O šiaip slampinėju po namus, visai nenusiteikęs knapsot prieš tą seną juodą TV, savaip žaidžiu žaidimą "Šilta-šalta". Užsidedi treningą – kaisti, kai nusimauni – vėsu, taip dešimt kartų pakartot ir ties dešimtu nesustot. Kokią papkę pradarau, albumą atverčiu, nupučiu dulkes ir iš naujo randu senų, primirštų dalykų. Gal sentimentai, gal tiesiog nėra ką veikt...

- Pokštas arba saldainis, - vakar tokius žodžius išgirdau pradaręs laukines duris. WTF?! Akimirkai sutrikau, greit atsipeikėjęs ir susigaudęs situacijoje, įdėjau jaunai čigoniukei į saują saldainių. Gerai, kai vaikai ne vien nosis sukišę į išmaniuosius, bet ir kažkokia kultūrine sklaida užsiima, gal ne visai mūsiška, bet įdomu, drąsu, vyksta socializacija, nuo mažumės ugdomas bendruomeniškumas. Mados, popsūcha iš vakarų pasiekia atokiausią provinciją ir prigyja. Kad ir tie patys išskabtuoti moliūgai, jei tradiciškai – tai keturkampės akys, trikampė nosis ir plati burna su keliais dantim. Ypač šiurpu sutemus, kai įstatomos žvakės, vyksta paslaptingas, mistiškas šešėlių žaismas. Miškų tankmėse kaukia vilkai, ūkia pelėdos, kažkur prieblandoje skraido šikšnosparniai, gal net patį grafą Drakulą sutiktum naktį užsukęs į kapines. Dar tie išsidažymai kraujais, zombiški, vampyriški grimai. O davai išsikepam spragėsių, išsijungiam šviesas, įsijungiam klasikinį siaubo filmą. :) Ok, nėr kada blevyzgoti, reikia eit sunkti bulvių tarkius, nes šiandien cepelinų diena. Tai ramių Visų šventųjų dienos ir Vėlinių arba linksmai šiurpaus Helovino arba Šiurpnakčio!

Parbrazdėjau iš šeštadienio pietinio miesto bruzdesio. Rezultatas – pilna kuprinė gėrio maisto ir gėralų pavidalu, priedo mankšta ir nuotaikos kilstelėjimas iki debesuotos padangės. Iš naujo atradau seniai bevaikščiotą maršrutą, primirštas tradicines pardes, spalvotus piešinius ant sienų, netikėtai ilgas eiles prie firminės mėsos parduotuvės, praėjau biblioteką, užsukti vidun visai nesusigundžiau. Nežinau, kas nutiko, bet knygos visai nekabina, kai atradau internetą, skaitymas patapo toks varginantis ir beprasmis užsiėmimas, laikui užmušt, net radijo klausyti daug smagiau, gyviau, labiau įtraukia. Tiesa, kai suki tuo pačiu maršrutu tik atgal arba į kitą pusę, atrodo, viskas visai kitaip, visai kita perspektyva, pojūčiai, akimirkai gali pasijusti paklydusiu ar pasimetusiu ,,svetimam" mieste. Slidu ant šlapių lapų paklotės, slidu buvo vakar ir ant Gardino, Lyros gatvių žiedo, tai driftino su juodu BMW. Ką aš žinau, visi mes bent šiek tiek chuliganai... Įsigijau naują bloknotą, tai rašysiu daug, jei būsiu tinkamai įkvėptas... Jau tos nenuspėjamos, paslaptingos, žavingos mūzos, niekada negali būt tikras, kur ir ar sutiksi... O kolkas laukia lėkštė suteptinių ir gal koks LKL iš Utenos. Juk niekada negali būt tikras, ką valgysi, ką dulkinsi, ką ir kam rašysi ar ką per kur žiūrėsi...

Tai va. Eilinį kartą pakaišiojo tuos ilgus pagalius į šnerves. Ėj, aš irgi galiu įkišt kitokį daiktą į tam pritaikytą vietą... Ir pakartot norėsiu! Padėkojau, pažadėjau po dešimties dienų grįžti, užsiverčiau kapišoną ir nuėjau takais sau švilpdamas. Reguliariai užsiiminėjame vieni kitų laiko gaišinimu, vadinas. Small talk, one hour walk and have a breakfast. OK. Man tinka. Žvarbių rytų, spalvotai pasipuošusių medžių ir lapų grėbimo metas. Tai dar ilgų plaukų ir kombinavimo laikas. Nuolat lanko vidinis kūrybinis sujudimas. Stebina, skatina ir stygas virpina kūrybinga, dėmesinga ir biški pošla aplinka. Labai gerai, kai judresni žmonės paklibina ramesnius. Atsiranda bruzdesys ir staiga šiaurietiška santūrumo dvasia persikelia tūkstančius kilometrų į temperamentinguosius pietus. Ir mes jau nurauti koridoje, kaip pasiutę buliai, o gal ritmingai judame Rio de Žaneiro karnavalo sambos ritmu arba nuleipę nuo kaitros pasineriam į siestą. Miela padavėja, dar po vieną! Nu tai tada po penkiasdešimt už tuos zavadylas! Va, dabar pats gazas gyventi ir samčiais semti. Ta proga trauksiu iš šaldytuvo perlinių kruopų sriubos stiklainį. Skanių pietų, mieli apžoros!

Trim septyyyyni.