Sapalionės. 3 Dalis. Kovo properšos.

Taigi praitą antradienį, su savo kojom, ėjau iki Salduvės pilkalnio, supranti. Vat susiėmiau, susiruošiau ir nuklampojau per tirpstantį sniegą, per miesto centrą, pro Auksinį berniuką, stebėdamas didingos katedros sienojus ir bokštą. Diena išpuolė saulėta, nuotaika išeiginė, užsivedimas - aukštumoj. 17 kilometrų žygis pirmyn atgal, ne stebuklas, bet keturiasdešimtmečiui yr ką veikt, žinokiat... O Jūs ar vaikštot? Tai va, pasakoju toliau... Didingo Talkšos ežero vidurį žvejojo keliolika poledinės žūklės entuziastų. Ėjo storo ledo takas per to ežero vidurį, bet kažkokie savisaugos instinktai įsijungė ir nedrįsau lipti ant jojo. O užlipau ant to kalno be jokios kopimo įrangos ir užlipęs metikėtai užsimaniau į tualetą... Vaizdai nuo kalno atsivėrė grąžūs, bet greit užsivėrė, nes nulipau ir į tualetą jau visai nebenorėjau, taigi... Grįždamas namo, kurie nėra mano namai, užsukau į valgyklą prie centrinės Maximos. Valgyklos pavadinimo nesakysiu, nes reklama kainuoj, o pinigų nepervedė... Pasiėmiau guliašinės sriubos, karbonadą su sūriu ir grybais, beveik dešimt eurų suplojau, joptv... Parėjau nusikalęs, įkaliau kavos su bandelėmis ir prigulau pokaituko... Tipo dar ilgai prisiminsiu šitą nuostabų nuotykį arba netikėtai spontanišką įvykį. Puoselėju svajonę nužygiuot iki Rėkyvos ežero, gal net apeit visą, karoče. Gal šiemet arba kitąmet... Jeigu norite paremti dar nežinomą ir neišgarsėjusį žygeivį, tai sąskaitos nr. prašykit komentaruose, nu. Shier, laik, supskraib, davai!