Aš, kai pavasaris jau nueina,
taip pat ir vasara,
klausau kaip viskas gaudžia,
bilda, nugaudžia ir nubilda.
Ir be jokio maivymosi.
Vis ūžia, nuūžia ir žinai -
nuūžusių nebesusgražint.

O kai sėdžiu beržyne ir
klausaus kaip svetiman indan
sula kapsi, tai
to kapsėjimo beveik nesgirdi
ir nesgirdi kaip pavasaris
ataina užtat. Bet visakie
paukščiokai tai krykauja.