Absurdo teatras. Neurologija

Sunku prisiversti tęsiniui.
Man net apsiversti sunku, ką jau
besakyt apie kitus dalykus,.
Baobabą pakuriu tik prieš
temstant, tai dalinai prisivertimo
aktas, dalinai vėstančios aplinkos,
šąlančių daiktų, telefono,
kompiuterio, rašomojo stalo
paviršiaus stimuliuojantis
faktorius. Gerai, pradėsiu nuo tokio sakinio:

jau seniai nebuvau Santariškėse.

Gal ir nebūsiu. Čia, namuose nėra lifto keliančio į kabinetą, kur seselė prie durų įspėja - bėk iš čia, o įėjus neurologė brauko padus man, klausia ant kokios
pagalvės miegu, tarsi būtų reklamos
agentė. Aš jau laukiu kada gi ištraux
naują firmos Miegok be rūpesčių
produktą, bet atsakau - ant mėlynos.
Gydytoja džiugiai:
- Aš irgi.
Aišku, kad savo prisipažinimais ji
nori būti to paties dalimi. Musculus Sartorius
skamba gražiai, ar ne? Ką tik
kalbėjusi terminais, tokiais kaip
Musculus Tensor, Musculus
Restrictor ir panašiai, ji
pereina prie paprastesnių,
gyvenimiškų dalykų. Prašo, kad
pašvilpčiau. Jau vėlus vakaras,
už lango tamsu. Nenoriu drumsti
ramybės, bet daktarė drąsina - nagi.
Yra paukščių labai tixliai
atkartojančių nugirstus garsus,
žmonių tarpe yra švilpautojų
atkartojančių paukščius. Visi
stebi, klauso ir atkartoja vieni
kitus. Savotiška rūšių ir fenotipų inversija.
Būdami skirtingi supanašėja.
Būdami panašūs išsiskiria, bet tai
nutinka gerokai rečiau.
Nenoriu apsijuokti, susikaupiu.
Judinu lūpas norėdamaa apšilti,
sudedu taip, kad nors kas nors
pavyktų ir švilpiu. Taip, gana garsiai,
tačiau esu gana aukštai, mano šuo
lauke pririštas prie metalinio įstaigos
turėklo negirdės. Visgi man pavyko,
kiek per gerai, kad visa ką pasakojau
gydytojai būtų ne tik tiesa, bet ir
įtikima. Gydytoja sako - puikus
švilpimas. Persistengiau nė
nežinodamas ar suvis išleisiu bent
kiek stipresnį garsą. Jau daugybę
metų, man išsprūsdavo tik seilės ir
blerbimas. Ko tik nepadarysi dėl
medikių, ypač gražiai prašomas
ir nenorėdamas apsijuokti.
Gydytoja jau kelintą sykį kartoja,
norma, viskas tvarkoje, raumenys
stiprūs, irimo požymių nepastebiu,
rūgščių kraujyje kiek daugoka, bet jūs
turite pailsėti. Man rūgštu.
Po to ką jai pasakojau, kad pailsėti
neįmanoma, kad atsikėlus baterijos
užtenka valandai, po jos vėl norisi
kristi į lovą, o vasarą ant žolės, mane
apima neviltis. Niekuo įtikinti
nepavyko. Nepaisant gana draugiško
tono ir rodomo patiklumo, justi
gerai paslėptas skepsis, lyg rūkyta
dešra įvyniotas į laikraštį ruskio
laikais, prieš įteikiant mažą dovanėlę
iš kaimo. Tik dūmų kvapas išduoda,
ji manim netiki.
Čia nėra lifto keliančio pas gydytoją
ir nuleidžiančio žemyn, prie
pagrindinių durų.
Yra laikas įeiti, yra laikas išeiti.
Aš išeinu. Dabar šešta ryto. Guliu
lovoj, šuo fotely. Tas pats, tas kurio,
Santariškių apsauginio, žiūrinčio,
kad visi būtų su kaukėm, prašiau
pažvelgt ir į mano šunį. Tada jis
dar neturėjo nė metų ir, regis
nemokėjo nusigraužt pavadžio.
Išsimiegojau pakankamai, tačiau
galvoju keltis ar ne, šiaip ar taip
baterijos įkrovos pakax tik valandai.
Šuvai energijos pakanka visai dienai,
jei tik nebūna uždarytas garde. Taip
vadinu voljerą.
Raumenis maudžia. Keltis ar
nesikelt? Kol šuo guli ramiai,
nors jo miegas gana
hipochondriškas, panašus į mano,
guliu. Vėjas ūžia. Gal atūžė net nuo
pačios Akmenės, krašto pusiau
vilkolakių su alkoholio ir svogūnų
tvaiku, pusiau žmonių idiitų, grubaus
akmentašio skobtų iš akmens.
Nesuvokiamo man krašto žmonių
svetimais, akmeniniais veidais.
Ūžia ir švilpia. Atrodo akmenys
lėktų oru.