Tekstas nematomas

Ačiū ir nepyk:)

Šiame kūrinyje Dievas neegzistuoja kaip būtybė — jis egzistuoja kaip tylos formos, kaip nebuvimo struktūros, kaip kosminiai plyšiai, iš kurių pasaulis bando gimti, bet niekada iki galo negimsta.

Tai yra antikos ir modernybės sandūra:

ne teologija,

ne mitologija,

o ontologija apie nebūtį, kuri apsimeta kūrimu.

1-oji tyla — prieššviesinė, priešvardinė
Tai yra materijos būsena prieš sąmonę.
Vanduo kaip „gyvas molis“ — tai pasaulis, kuris dar neturi formos, bet jau turi pulsą.

2-oji tyla — šviesos pjūvis
Šviesa čia nėra gėris.
Ji yra chirurginis įsikišimas, kuris sukuria skausmą, kaltę, atmintį.
Tai yra pirmasis metafizinis smurtas.

3-ioji tyla — lūžio skaidrumas
Kai Dievas prabyla, niekas negirdi.
Tai yra kalbos beprasmybė, žodžio žlugimas, būties trapumas.

4-oji tyla — žemiška, sunki, be virvių
Tai pasaulis, kuriame niekas nebegali sukelti garso, net jei norėtų.
Tai yra ritualo mirtis.

5-oji tyla — nebuvimas.
Tyla nebėra tyla, ji tampa ontologine tuštuma, kurioje net pradžia negali įvykti.

Tai yra antimito kulminacija.
Ačiū už kuolą