Manau, čia verta grįžti prie to, nuo ko viskas prasidėjo.

Į Jūsų kūrinį parašiau savo, kaip vieno iš skaitytojų, nuomonę. Joje nurodžiau, kas man tekste pasirodė įdomu, ir konkrečiai įvardijau tai, kas, mano manymu, neveikia. Jūs visiškai galėjot su mano nuomone nesutikti – tai būtų visiškai normalu. Galėjot ją tiesiog ignoruoti arba argumentuotai atsakyti į konkrečias pastabas apie savo kūrinį:

„Dėl kiaulienos dalies sutinku / nesutinku...“
„Voveraitės istoriją tyčia parašiau tokiu stiliumi...“
„Šitos gramatinės klaidos liko dėl neatidumo.“
„Dėl „keturios“ turiu kitą požiūrį.“
Ir viskas.

Tačiau vietoje to pirmiausia buvo pereita prie mano asmens, mano gebėjimų, mano kūrybos.

„Rašau jums nemokšai...“
„atrodai kaip robotas“
„Nesuvokiantis literatūros“
„mokytojos numylėtinis“
„Tavo eilės darosi bevertės“

Kartu atsirado ir Jūsų neigiami komentarai bei vertinimai po keliais mano kūriniais, nors iki mano komentaro Jūsų susidomėjimo mano kūryba nebuvo. Net jeigu mano eilėraščiai yra silpni, tai niekaip nepaneigia mano pastabos apie Jūsų tekste esančią gramatikos klaidą.

Kas liečia skaitytojų neigiamus komentarus ir vertinimus po mano kūriniais, neigiami komentarai ir vertinimai visada yra laukiami ir man malonūs, jei skaitytojas išsako pastabas, kas yra negerai su mano kūriniu.

Mano pradinė kritika nebuvo „puolimas“. Ji buvo gana griežta, bet nukreipta į tekstą. Jūsų pirmoji reakcija buvo nukreipta į mane (skaitytoją).

Man atrodo, kad čia verta prisiminti paprastą dalyką: mes visi pirmiausia kuriame sau ir dėl savo malonumo, tačiau kai savo kūrinius publikuojame viešai, sąmoningai juos atiduodame skaitytojui. O skaitytojas nėra įpareigotas pamatyti kūrinį taip, kaip jį mato autorius.

Vienam patiks, kitam nepatiks, vienas įžvelgs tai, ko pats autorius net nepastebėjo, kitas kūrinį perskaitys visiškai kitaip. Tai yra natūrali viešos kūrybos dalis.

Todėl pykti ant skaitytojo vien dėl to, kad jo nuomonė kitokia, man atrodo beprasmiška ir kvaila. Jei jau publikuojame kūrinį viešai, turime priimti ne tik pagyrimus, bet ir kitokį jo perskaitymą. Galima su skaitytoju nesutikti, galima argumentuoti, galima jo pastabas atmesti, bet pyktis dėl pačios kitokios nuomonės reiškia pykti ant to, dėl ko kūrinys apskritai buvo išleistas į viešumą – dėl skaitytojo.

Paskutinė Jūsų žinutė rodo, kad galime kalbėtis apie kūrinį, o ne vienas apie kitą. Manau, būtent taip ši diskusija ir turėjo prasidėti.

Geros Jums dienos

Gerb. Nusipelnęs Nepakartojamas Rašytojau, nesitikėjau, kad po mano, kaip skaitytojo, palikto komentaro po Jūsų kūriniu Jūs taip giliai nuspręsite įžeisti savo savimeilę. Ir užuot atsakęs į skaitytojo kritiką apie Jūsų nuostabų tekstą per konstruktyvias diskusijas, Jūs pereinate prie skaitytojo asmeniškai, įžeidinėdamas skaitytoją, jo publikuotus kūrinius norėdamas įkąsti.

Tai retorinis manevras, ne argumentas – jei nori sužinoti, ar skyrybos ar stiliaus pastaba klaidinga, reikia paklausti, kodėl ji klaidinga, o ne pulti skaitytoją. Teksto vertė nepriklauso nuo vieno skaitytojo nuomonės. Skyrybos ir gramatikos klaidos – ne stiliaus reikalas, jos arba yra tekste, arba jų nėra.

Jūs, Gerb. Nusipelnęs Autoriau, savo komentare ginate savo „nekanceliarinį stilių“ ir savo rašymo „laisvę“. Tačiau literatūrinis stilius nereiškia gramatinio ar sintaksinio aplaidumo. Sakiniai vietomis sukonstruoti griozdiškai, minties tėkmė trūkčioja ne meniniu sumanymu, o elementariu meistriškumo trūkumu. Kritikuoti sintaksę, logines skyles ir prastą skonio pajautą nereiškia reikalauti biurokratinio stiliaus. Literatūra reikalauja tikslumo – net ir laisviausia jo forma. Jei tekstas yra subyrėjęs, vadinti tai „gilia autorine vizija“ yra saviapgaulė.

Pavyzdžiui:

„Kai pamatėm keturios mažos voveraitės, per giminės balių pagavom.“ Čia nėra jokio literatūrinio pranašumo. „Keturias“ yra objekto forma, ir turėtų būti „pamatėm keturias“. Jeigu sąmoningai renkiesi kitokią sintaksę, tai galima ginti kaip stilių, bet tada tas pasirinkimas turi turėti meninę funkciją. Šioje vietoje jos nematau. Jeigu manote, kad „pamatėm keturios mažos voveraitės“ yra sąmoninga Jūsų autorinė sintaksė – paaiškinkite, ką ši sintaksė meniniu požiūriu sukuria.

Tas pats:

„Kada sugrįžau pajutau gaivų orą...“ Kablelis po „sugrįžau“ nėra „kanceliarinis stilius“. Tai tiesiog skyrybos klausimas.

Ir:

„Kad man namuose nebūtu...“ „Nebūtu“ → „nebūtų“. Tai ne stiliaus klausimas. Čia Jūs, Gerb., bet kokią gramatinę klaidą bandote pavadinti „rašytojo stiliumi“. Jeigu „nebūtų“ yra sąmoningas pasirinkimas – kokia jo funkcija?

Meninė laisvė nėra licencija rašyti bet kaip ir tikėtis, kad visi skaitytojai plos. Kanceliarija čia niekuo dėta – čia elementarus stiliaus ir proporcijos jausmo trūkumas. Jei kritika tau yra nepriimtina, vadinasi, ieškai ne grįžtamojo ryšio, o tik liaupsių. Toliau tikėk savo nepakartojamumu – tik nesupainiok kūrybinės laisvės su grafomanija.

Tikras menas nebijo skaitytojo žirklių – jo bijo tik tie tekstai, kurie laikosi ant atsitiktinių metaforų ir gramatinių klaidų kratinio. Jei tavo „stilius“ griūva vos pajudinus kreivą sintaksę ar pašalinus logines skyles, vadinasi, po tuo grotesko fasadu tiesiog nieko nėra ir kvepia elementariu literatūriniu nevalyvumu, kurį bandai pridengti „gilaus kūrėjo“ poza. Prieš pradedant kovoti su pasauliu ir „robotais“, vertėtų išmokti atskirti drąsią viziją nuo grafomanijos.

Gerb., Jūsų klasikinis apsigynimo mechanizmas: „jei nesupranti mano genialumo, vadinasi, esi biurokratas robotas“ yra pigus triukas. Autorius, kuris verkia dėl kiekvienos skaitytojo pastabos ir puola skaitytoją, išduoda autoriaus nepasitikėjimą savimi ir savo kūryba. Jei Jūsų tekstas būtų stiprus, Jums nereikėtų savo paties isterikuojančių pasiteisinimų komentaruose. Kurk drąsiai, bet užsiaugink ir skūrą, Gerb. Genialusis Autoriau.

Ir dar, Gerb. Nusipelnęs Nesubrendęs Rašytojau, man atrodo, čia supainiojote du skirtingus dalykus.
Platformose, kaip rašyk.lt, publicistinis ar kūrybinis bendravimas turi savo nerašytas taisykles, o autoriaus puolimas „tu pats blogai rašai“, reaguojant į pastabą, yra pats pigiausias ir žemiausias gynybos būdas.

Visų pirma, Jūs elementariai susipainiojote vaidmenyse: dabar aš esu Jūsų kūrinio skaitytojas, o ne kūrėjas. Kai aš komentuoju Jūsų kūrinį, esu skaitytojas. Aš skaitau Jūsų tekstą ir išsakau savo įspūdį bei pastabas apie tai, ką perskaičiau. Tuo metu mano paties publikuoti kūriniai neturi jokio ryšio su Jūsų kūrinio vertinimu.

Tai, ką aš publikuoju, yra mano reikalas (Mano sukonstruoti kūriniai labai patogiai jaučiasi šiukšlių dėžėje.), ir Jūs esate laisvas tai kritikuoti, kai pats skaitote mano tekstus (Tai normalus literatūrinio bendravimo principas.) – o ne slėptis už asmeniškumų, vos tik išgirstate kritiką savo tekstui. Užsipulti skaitytoją tik dėl to, kad jam nepatiko ar užkliuvo Jūsų rašliava, yra žemo lygio autorinė isterija. Jei viešini kūrybą viešoje erdvėje, išmok priimti ne tik plojimus, bet ir tai, kad ne visiems ji atrodo geniali.

Jeigu manai, kad mano konkreti pastaba dėl tavo teksto yra neteisinga – labai gerai, argumentuok konkrečiai. Gal aš kažko nepamačiau. Literatūroje galima nesutikti, galima ginčytis dėl stiliaus, sintaksės, skyrybos ar kalbos pasirinkimo. Bet tada kalbėkime apie tekstą, o ne apie vienas kito asmenybes.

Geros Jums dienos. Už visus Jūsų jau sukurtus ir dar nesukurtus kūrinius nuoširdžiai skiriu Jums, Gerb. Rašytojau, po virtualų 5, be jokios abejonės.

iki bukumo paprastos tavo trupmenos. iki žiovulio prastos. tik siužetai geri. taip ir važiuoji, dviratininke!