Mūsų klasėje buvo trisdešimt du mokiniai.

Mes, septyni klasės draugai, susitikome po keturiasdešimties metų.
Septyni juodais, brangiais kostiumais vyrai atėjome į Šiaulių katedrą ir sustojome ant slenksčio.
Norėjome maldoje prisiminti klasės draugus, išėjusius į amžiną paukščių taką.
Žinojome, kad jie visi išėjo nepasirinkdami nei vietos, nei laiko.
Ko mes atėjome į Katedrą?
Norėjome paprašyti išėjusių klasės draugų globoti mūsų sumanymus ir mintis, neteisti už mūsų klaidas, kurias jie mato mums darant.
Prašėme nesmerkti už mūsų norą gyventi geriau, nei dabar gyvename.
Stovėjome bažnyčios slenkstyje ir matėme, kaip krinta lietus.
Toks šiltas, lyg saulės įkaitinta siena, skirianti mus nuo vaikystės.
Laukėme, kad jie pasirodytų ir žvilgsniu iš aukštai padrąsintų mus eiti toliau.
Šventai tikėjome – jie mato mūsų ateitį, kurios sėkmės ar nesėkmės mums dar nežinomos.
Tas žmogus pasirodė netikėtai.
Atrodė neįtikėtina, bet mus pasitiko žmogus, kuris vienoje rankoje laikė lietsargį, o kitoje – raktus.
– Esu jūsų klasės mokinių likimo globėjas, – linktelėjo žmogus su raktais.
– Jūs atėjote geru laiku. Ar visi jūs benamiai ir neturite ko valgyti?
Mes visi susižvalgėme.
– Mes turime namus. Turime šeimas ir duonos kąsnį, skraidome ilsėtis į Italijos pietus, – atsakėme nemeluodami.
Globėjas parodė dvejus raktus. Vienas buvo auksinis, kitas – nulipdytas iš juodos duonos minkštimo.
Lietus spindėjo ant abiejų raktų auksu padengto paviršiaus.
– Šiuos raktus savo laiku pasiūlau kiekvienam. Rinkitės. Štai raktai nuo Rojaus ir štai raktai nuo senatvės tylos. Galite imti tai, ko jaučiate labiausiai reikalingi. Jūsų draugai pasirinko Rojaus raktus. O ką renkatės jūs?
Lietus krito ant mūsų juodų kostiumų.
Dairėmės vienas į kitą.
Suskambo varpai, ir lietus baigėsi.
Žmogus su raktais išnyko minioje.
Vėliau išėjome ir tylėdami stovėjome prie liepos.
Mes nebuvome vieni. Išėjusieji buvo su mumis. Mūsų buvo daugiau.
Tyla nebuvo slegianti. Ji nešė ramybę.