KARININKAS, VERDANTIS KIAUŠINIUS

Mylėjau moterį, kuri kasdien sugalvodavo, kaip mane apvogti.
Kartą išvažiavome į mišką. Tai buvo žalia giria. Pušys stovėjo ne tik tiesiai, bet ir išilgai. Pro šakas matėsi tik grybai ir samanos – dangaus nesimatė.
Smėlėtas kelias vingiavo nuo vienos kalvelės prie kitos. Kankorėžiai nuolat krito ant mašinos stogo. Mašina įsipraudė į krūmus. Kelias kirto avietyną. Raudonų aviečių šakos lietė pravažiuojančius lyg išmaldos prašytojai. Avietės kibo į langus ir traiškėsi ant stiklo, palikdamos raudonus pėdsakus.
Avietynas tęsėsi taip ilgai, o uogos lipo taip tankiai, kad, sustojus retame miško jaunuolyne, automobilis tapo rausvas – lyg pro skerdyklos peilius praslydęs jautis.
Aikštelėje būriavosi renginio dalyviai. Juodi puspalčiai, raudoni moterų paltai, juodos „viengerkos“.
Grojo orkestras. Saulėje blizgėjo triūbos.
Mylimą moterį užkalbino nevedusio veido karininkas.
Jis lėtai pasakojo apie savo kelionę. Rankų mostai išdavė jo vienišą gyvenimo būdą: nuolatinį maisto gaminimą. Rankos tarsi pjaustė lašinius, agurkus, dėjo į puodą kiaušinius, juos lupo.
Mane pasiuntė plauti mašinos į už posūkio banguojantį ežerą.
Kelias buvo tolimas. Ežero pakrantė tiek apaugusi meldais ir alksnių stagarais, kad prieiti su kibiru negalėjau.
Pliką pakrantę radau tik nuvažiavęs į kitą ežero krantą.
Mačiau, kaip jie vaikštinėjo dviese. Pasakojo.
Jis vėl dėliojo kiaušinius, pjaustė sviestą, dalino daržovių lapus, o moteris klausėsi ir visiškai nežadėjo pripilti vandens į puodelį, kuriame karininkas dėjo kiaušinius.
Mėsos ji neuostė, nors vyras ir stūmė jai tą kiaulieną prie nosies.
Jie tarėsi ir bendravo taip, tarsi rytoj būtų jų vestuvės.
Tryniau su skuduru aviečių vyną nuo mašinos ir galvojau:
Ir aš ten buvau, midų alų gėriau, bet burnoje neturėjau.
Tylėdami važiavome namo.
Mačiau, kaip ji galvoja apie vestuvinę suknelę ir apie karininką su paradine uniforma.
Pradėjo rankomis dėlioti kiaušinius į verdantį vandenį ir siekė pamaišyti verdančią sriubą.
Tyloje meilė tyresnė.