KAI PASIBELDŽIA MEILĖ

Snieguolė gražuolė mintyse, bet ne išorėje. Tokios daug valgo, bet nestorėja.
Ateityje ji bus laiminga, bet dabar jos rūbai nemadingi. Neturi pėdkelnių.
Kaip tik tuo metu katinas prašo ėsti ir braukia uodega per šeimininkės kojas.
Reikalaujantis beldimas į medines duris.
Čia gyvena valdininkas Karžygys Eustahijus ir jo dramblota žmona, namų šeimininkė.
Vyras staiga atplėšia duris, ir jos su trenksmu atsimuša į rąstų sieną.
Tai išduoda Karžygio girtumą.
Akys pilnos alaus ir kepintos duonos su sūriu.
Priešais stovi kaimo Malūnininkas, jaunas, raudonskruostis verslininkas. Plaukuose – pelių mėšlas ir šiaudų geltona sruoga.
Už parankės jis laiko Snieguolę, jauną studentę dvasinio ligonio veidu, ašarų iškamuotomis akimis.
Studentė verktų kruvinomis ašaromis, kad tik nereikėtų stovėti prieš Karžygį.
Karžygys – jos vyras. Jis kaire ranka perbraukė sau per veidą, tarsi norėdamas nubaidyti įkyrų vaizdą: jo žmona, jaunoji studentė, stovi su svetimu Malūnininku už parankės.
Įžūliai žiūri jam į akis patrakusios kiaulės žvilgsniu.
– Kas atsitiko? – sušvokštė Karžygys.
– Turim klausimą, – drąsiai, skardžiu balsu pasakė Malūnininkas.
Toks atviras, iššaukiantis pasitikėjimas savimi dar niekada nesibaigė taikiai.
– Kam tau tokia graži moteris? – įžūliai paklausė Karžygys.
Karžygys numojo ranka ir užtrenkė duris.
Snieguolė sukando dantis ir vos ištarė:
– Gailiuosi, kad mes taip padarėm.
– Nesigailėk. Dar į pirtį nulėksim ir dar padarysim. Bus gerai.
– Tu mane vesi?
– Tu turi vyrą.
Mes ne laiku tapome tragedijos liudininkais. Atėjome pasiskolinti druskos ir majonezo, duonos ir keptuvės – keptai duonai gaminti. Česnakų turėjome.
Pravėrėme duris.
Mylimoji pirma žengė per slenkstį. Ji turėjo moteriškos galios jausti bręstančią kruviną tragediją. Jos kasdienybė buvo spręsti neišsprendžiamas moralines ir turto dalybų problemas.
Mylimoji pasipurtė ir tapo valdinga teisėja.
Užtikrintai, pasitikinčiai moteriai būdingu galvos mostu atmetė nepaklusnią sruogą nuo kaktos.
– Kaip tu galėjai taip pasielgti, Snieguole? – Mylimoji mėgo įsigręžti į priešininkės sielą provokaciniais klausimais. – Gal tau sunku? Kalbėk. Nenusipigink, kalbėk brangiais žodžiais.
– Nusidėjau, – pasakė Snieguolė ir atsiklaupė lyg prieš šventą paveikslą. Jos raudona, poetiška nosytė ėmė graudžiai varvėti. Akys žibėjo lyg ilgai nešerto gudraus katino.
– Tavo poelgis vertas bausmės. Ne vieta nedoroms vaikščioti po bendrą žalią pievą. Liepsiu tave, Snieguole, nustumti į ežerą.
Mylimoji pametė saiką. Kokią teisę ji turi skelbtis teisėja?
Už ką ji grasina studentei? Žinoma, Snieguolė – puiki plaukikė. Stumk nestūmęs, ji visada išplauks.
Tas Mylimosios nesulaikomas noras naikinti kitaip mąstančią ir besielgiančią studentę kėlė baimę. Leido abejoti jos sveiku protu.
– Palauk, nestumk jos į ežerą, – netikėtai visiems prabilo Malūnininkas. – Turiu tau prašymą. Jeigu tu Snieguolę, mylinčią visa širdimi, gali įstumti į pražūtį, gal galėtum palaiminti ir mūsų santuoką? – kalbėjo suprakaitavęs Malūnininkas.
– O aš? Aš dar gyvas... – Iš namo išlindo Karžygio garbanoti ūsai.
– Aš meilės nesuprantu, – pasakė Mylimoji. – Niekada nieko nemylėjau, todėl padėti negaliu.
Mylimoji pasisuko eiti į namus.
– Aš Malūnininkas. Gerai uždirbu. Noriu turėti tris vaikus, nes turiu pakankamai pinigų. Snieguolė turi viską, ko reikia mūsų laimei pasiekti. Pagal genus man tinka tik Snieguolė. Padėk man!
– Karžygys nusigers. Tragedija, – pranašo balsu tarė Mylimoji.
– O kad gyvendamas su Snieguole jis geria? – įsiterpiau į pokalbį, kuris pakrypo netikėta linkme.
– Negailėkit manęs. Prasigersiu ir vienas, – susigraudino Karžygys.
– Snieguole, ar tu nori būti Malūnininko žmona? – paklausiau.
– O Karžygys? Jis mane nustums į ežerą... – pravirko Snieguolė.
– Laimink jų santuoką! – griežtai pareikalavau.
Snieguolė man pamerkė akį. Tai suteikė man jėgų apginti puolamą ir neteisybės talžomą studentę.
– Negaliu! – skausmingai išplėtė akis Mylimoji, pajutusi, kad teisybė slysta jai iš rankų.
– Įstumti į ežerą mylinčią moterį gali, o palaiminti jų santuokos – negali? – bandžiau priminti  sąžinę.
Mylimoji ištiesė rankas virš klūpinčių Snieguolės ir Malūnininko.
– Laiminu.
Visi atsisuko į kosėjantį ant slenksčio šiltu žieminiu paltu apsirengusį Karžygį.
Vyras laikė rankoje lagaminą, o vėjas plaikstė jo ploną naktinę pižamą.