Šiandien verta išgerti kavos ir leistis į kelionę prie jūros.

– Kas tave pabučiavo?
– O kas?
– Atrodai smarkiai įsimylėjęs... 

Trys uodai: Zyzla, Kyzla ir Pastarnokas iškėlė į dangų straublius ir nėrė į dangų.
Jūra buvo toli tik tiems, kas jos nematė, kas jos nepalietė ir nedūko smėlyje nykstant saulės degančiam ratui.
Skrendant ties Kaišiadorimis, uodas Zyzla sutiko nuostabių akių uodę. 

Jis paliko skristi draugus, o pats nusileido ant serbentų krūmo lapo ir, visiškai atsipalaidavęs, pasiūlė gražuolei.

– Kuo tu vardu, gražuole?
– Aš Jūratė. O tu?
– Mane vadina garbaniumi ir glosto ranka.
– Tai tu Kąstytis?
– Ar galiu tave pakviesti į kiną?
– Tu išprotėjai???
– Noriu sėdėti su tavim paskutinėje eilėje ir bučiuotis.
– Tu visiškai išprotėjai, bet man tai patinka, Kąstyti.

Uodas Kyzla sutiko žydinčių sodų prekeivį, kuris keliavo pas savo sergančią seserį.

– Kur skrendat? – pakvietė Kyzlą storasis žydinčių sodų pardavėjas.
– Tolyn.
– Gal šiandien jūsų nuotaika gera ir jūs norit nusipirkti žydintį sodą?
– Nekenčiu parduodančių.
– Parduodu, nes susirgo mano sesuo.
– O aš net pinigų neturiu...
– Tu nustebsi, brolau, aš parduodu gražiausią žydintį sodą už tris bučinius. Tas kas tris kartus pabučiuos mano sergančią seserį – tam atiduosiu visą sodą.
– Ar tie bučiniai išgelbės tavo seserį?
– Ne. Ji tik žinos, kad aš ją myliu. Kartais tai daug daugiau..
– Ir aš taip galvoju. Pažadu, kad pasiekęs jūrą aš susirasiu tavo seserį ir ją pabučiuosiu.
– Tu mane pradžiuginai. 

Uodas Pastarnokas Kauno padangę pasiekė vienas. Jis čia buvo pagautas ir įkištas į tamsiausią kalėjimą.

– Tu moki groti gitara? – paklausė jo voras, uždarytas į kalėjimą už baliono susprogdinimą.
– Kur tu matai gitarą? – paklausė uodas.

Voras prišliaužė prie kalėjimo grotų ir sušuko kiek tik gali: – Mama, paduok man gitarą. 

Kada tūkstančiai vorų atnešė nuostabiai skambančią gitarą į kalėjimo kamerą, uodas Pastarnokas suprato, kad jam teks groti. 

Uodas Zyzla atsisveikino su nuostabių akių uode Jūrate vėlai vakare, kol saulė dar nenusileido.

– Aš parnešiu tau žuvies.
– Fui. Ir aš tave tiek bučiavau, kad net filmo neprisimenu, o tu man smirdančios žuvies..??
– Gerai. Gintarų sveriamų... Bus gerai?
– Lauksiu. 

Greitai virš Kauno pakilo trys uodai Zyzla, Kyzla ir Pastarnokas.
Jie skrido link jūros.

Apie uodo Pasternoko vyrišką grožį sklido legendos. Neišlaikęs miško visuomenės dėmesio jis bandė tris kartus žudytis, du kartus vartoti narkotikus ir keturis kartus dalyvauti grožio konkursuose, kurie buvo skirti moterims, todėl jis nieko nelaimėdavo.
Uodas Zyzla turėjo savo nuomonę apie uodo Pasternoko grožį, todėl klausydamas kaip jaunos uodaitės aikčioja ir kelia aukštyn savo neišsivysčiusius straubliukus, demonstratyviai krapštė nosį.
Uodas Kyzla nesiklausė kalbų apie uodo Pasternoko  grožį , nes vos išgirdus apie Pasternoko vyriškumą jį apimdavo nepakeliamas noras šlapintis. Todėl jis nuslinkdavo į mažą mažą kamputį ir ten nusišlapindavo. Tyliai. Pats sau vienas.
Kartą Kyzla išskrido į pievą, nes negalėjo nei klausytis legendų apie Pasternoko vyrišką grožį, nei šlapintis į kampus.
Tai ką išvydo uodas Kyzla buvo nuostabu. To nei jis nei joks kitas uodas nebuvo matęs: uodas pamatė pienę. Kas čia tokio? Pienė kaip pienė. Pasidengusi pūkais. Kyzla net prisėdo iš nuostabos: pienė turėjo krūtis. Dvi nuostabias krūtis. Tai buvo taip gražu ir netikėta, kad Kyzla tuojau ėmė dairytis kokio mažesnio kampelio. Pienės grožis buvo toks nuostabus, kad jis tuojau nuvijo mintį susirasti kamputį. Uodas pasijuto pakilėtas. Ėmė dairytis ar dar kas nors mato šitą stebuklą: pienę su dviem nuostabiom krūtim. Nieko aplink nebuvo. Niekas, išskyrus uodą Kyzlą, to nematė.
Kyzla visą naktį išstovėjo prie stebuklingos pienės, o ryte vos papūtė rytinis vėjas, jis pamatė, kad pienė skrenda. Pirmiausia nuo pienės kūno atsiskyrė krūtys, po to kojos, rankos, kepurė. Pienė pakilo visu kūnu ir vėjas ją nunešė pietų kryptimi. Uodas Kyzla stovėjo ir negalėjo patikėti savo akimis: grožis, kurį jis taip saugojo visą naktį staiga išnyko. Jam pikta buvo, bet širdyje jis džiūgavo: jis matė nepaprastą grožį, kurio niekas nematė.
Sugrįžęs namo jis pamatė , kad uodas Pasternokas ruošiasi į penktąjį grožio konkursą. Kada pasipuošęs Pasternokas stojo prieš jį ir paklausė:
- Gražu?
Kyzla nebeieškojo kampo, o žiūrėdamas Pasternokui į akis atsakė:
- Aš turiu savo nuomonę apie grožį.
- Tu? – su panieka pasakė Pasternokas.
- Taip. Tu niekada nelaimėsi moteriško grožio konkurso.  Ir tik aš vienas žinau kodėl.
Pasternokas bandė jo išklausti, bet uodas Kyzla tylėjo. Jis niekada niekam nepasakojo apie stabuklą, kurį jis tik vienas regėjo.

Žemaitiškas miškas plyšo nuo Bridžitos Bardo riksmo.
Bumblauskas ir Medžiotojas išlėkė iš upelio tarsi jūros bangos pakylėti.
Šlepsėdami basomis kojomis, jie nėrė į miško tankmę lyg norėdami kuo greičiau pagriebti už giesmės Bridžitą.
Bumblauskas kaip ir visi padorūs žyniai spėjo pasigriebti kelnes, o Medžiotojas rankoje stipriai spaudė ietį.
Šauksmas liovėsi ir vyrai sustojo lyg įbesti. Tarsi nutrūko siūlas, kurį jie sekė.
Virš jų galvų sušlamėjo paukštis didumo sulig arklio kepenys.
Vyrai pasuko galvas į kairę, kur, lenkdamas iki žemės krūmus, judėjo avino didumo ežys, nešinas persmeigtas pelkines gyvates.  Juodai rusvas gyvačių kraujas lašais sruvo tiesiog ežio akimis.
Bridžita suriko. Trumpai.
Vyrai peršoko ežį su visom gyvatėm ir tiesiog nuskriejo link šauksmo.
Bumblauskas pamatė varnalėšas. Nėrė kriokdamas:
- Jėėėėėėėė, ...
Medžiotojas išgirdo jėėėė ir šoko paskui.
Jėėė dingo.
Medžiotojas tupėjo ant žemiausios medžio šakos. Įsiklausė.
Bumblauską jis pamatė stačia galva įstrigusį ąžuolo kamiene taip, kad matėsi tik pečiai – galva buvo sulindusi į ąžuolą.
Pasigirdo duslus: - jetau ..jetau..
Medžiotojas stryktelėjo nuo šakos ir įsikibo į žynį, norėdamas jį ištraukti iš ąžuolo.
Pasigirdo skausmingas, širdį veriantis, Bridžitos šauksmas.
Medžiotojas atsispyrė nuo Bumblausko užpakalio ir, pasitabalavęs ore, trenkėsi į žemę.
Bridžita sėdėjo apsikabinusi Karelijos beržą.
Ji verkė pasikūkčiodama. Spiegiantis gerklinis balsas buvo užkimęs. Buvo panašu, kad jai gaila Tėvynės, negimusių vaikų. Bet greičiausiai jai norėjosi raugintų kopūstų, kurių, tuo metu, niekam neatėjo į galvą pasidaryti. 
- Šaukti? – suburbėjo Medžiotojas.
- Šikti, - piktai ėmė rėkti Bridžita. – Tu ,asile šratinėm ausim, tu turi širdį? Man skauda. Man skauda širdį. Noriu namo į Tėvynę. Paleisk, maldauju tave...čiukče..paleisk mane. Supranti tu ar ne? Noriu į namus. Nenoriu būti su tavim. Ne, ne, ne.. ( spiegia)
- Bridžita – išeiti – čiukče – liūdėti.
- Daugiau nebegaliu, - kukčiojo Bridžita.
- Bridžita – išeiti – čiukče – liūdėti, - tyliai kartojo Medžiotojas.
Bridžita pašoko ir ėmė rinkti kankorėžius, kurie buvo didumo sulig geros karvės mėšlo krūva, ir mėtyti į stabo ištiktą Medžiotoją. Ji priėjo prie jo ir pradėjo kumščiais daužyti Medžiotojui krūtinę tarsi prašydama įsileisti į gimtus namus.
- Ne..ne..nebegaliu, - Bridžita neteko jėgų ir  sukniubo.
- Maldauju, - ji apsikabino Medžiotojui kojas ir ėmė švelniai jas glostyti. – Paleisk mane, maldauju..

Haremą sugalvojo Maceina tyliais žiemos vakarais sėdėdamas ant kieto akmens.
Pasiekęs populiarumo viršūnę tarp bedarbių, skolininkų, vestalkų ir kitų deivių, Maceina susimąstė: o kur toliau?  Suburti jaunų mergaičių chorą ir pavadinti jį „ Maceinos lakštingalos“ ? Atidaryti valgyklėlę grįžtantiems iš pečenegų nelaisvės ir pavadinti ją: „ Maceinos šaukštelis“? O gal įsteigti ligoninę: „ Maceinos balsas“?
Visą tai ir dar daug ką, jis jau buvo padaręs.
O įsteigsiu aš labdaros namus ir pavadinsiu juos: „ Maceinos hobis“? – pagalvojo jis ir jam nusišypsojo vidinis Maceina.
Maceina buvo toks populiarus, kad vyrai migdydami vaikus, giedodavo;
„Atskrend , sakalėlis, Maceinos jėgos varomas
Maceinos batais mūvėdamas, Maceinos balsu rėkdamas..“
Vaikai kaip mat užmigdavo.
Vos tik Maceina išėjo į minią ir tarė, kad steigia labdaros namus: „ Maceinos hobis“ – visa plati šalis jau žinojo apie Maceinos sumanymą. Ir nešė žmonės labdarą į Maceinos labdaros namus.
Arklių karavanai prikrauti  labdaros prekių: mėtų arbatos, džiovintų slyvų, figos lapelių, katinų kailių, išdirbtų švelniausių kailiadirbių rankomis, vėgėlių kepenėlių vėrinių, varškės puodynės, dantų krapštukai,  traukė link Nova Vilnia, kur ant didelio akmens sėdėjo Maceina, steigiantis labdaros namus.
  Visi nešė viską, nes nežinojo , ko dar gali užsimanyti Maceina.
O Maceina buvo paprastas iki savo populiarumo viršūnės ir , užlipęs į viršūnę, liko paprastas kaip trys kapeikos.
Sukrovė maisto, kvepalų, figos lapelių atsargų savaitei ir tarė:
- Laikas pradėti labdarą dalinti.
Jis atsirinko dešimt šviesiaplaukių medicinos vestalkų ir paskelbė , kad užsidaro Labdaros kurgane labdaros klausimus spręsti.
Sužinojęs, kad Maceina ruošiasi savaitei užsidaryti į labdaros kurganą su dešimt šviesiaplaukių, Kazlas neištvėrė. Jis metė, tik ką pradėtą žiesti puodą, ir pasileido bėgti link kurgano.
Kazlas bėgo sparčiai, todėl spėjo prieš užstumiant akmeniu įėjimą į kurganą, paklausti Maceinos:
- Po perkūnais, Maceina, ką tu darai?? – rėkė jis uždusdamas.
- Išlaikysiu. Maisto paėmiau savaitei. Tu galvoji neužteks? – pažiūrėjo į Kazlą Maceina.
- Ką tu darai?? – nenustojo rėkti Kazlas.
- Paduokit dar..kepenėlių, - sukomandavo Maceina. Jis buvo užtikrintas, kad dešimt šviesiaplaukių ir jis – laisvai prasimaitins savaitę. Bet Kazlas teisus, - pagalvojo Maceina. – Kazlas turėtų geriau žinoti tas šviesiaplaukes.. Tiek to, paimsiu kepenėlių.“
O jau visiškai užstumiant akmenį Kazlas suspėjo sušukti:
- O aš??
- Susitvarkysiu, - dusliai iš už akmens spėjo atsakyti Maceina ir stojo tamsa.
- Kazlai, ko tu taip pergyveni? – guodė praeiviai labai susirūpinusį vyriausią puodžių.
- Maceina susitvarkys, - tapšnojo jam per petį labai senas praeivis.
- Žinau, - numojo ranka Kazlas. – O aš? O aš ar susitvarkysiu? – sušuko puodžius ir iškėlė savo didžiulę ietį.
Po savaitės žmonės atstūmė akmenį, nes Maceina tyliai baladojosi.
Maceina išėjo, pasirąžė ir tarė susirinkusiai gerbėjų miniai:
- Haremas...ja..kepenėlės..olia.. lia..
- Tegyvuoja Maceina, - staugė minia.
Šviesiaplaukės ėjo iš labdaros kurgano juodos kaip bemiegė naktis.

Žynys Bumblauskas, Medžiotojas ir jo žmona Bridžita, keliaudami į pajūrį ,laikėsi bevardžio upelio.
Taip buvo smagiau keliauti.
Visada pašonėje buvo gėlas vanduo, bejėgiai riebūs žvėrys drąsiai einantys atsigerti ir paukščiai, giedantys  tik žemaitiškai. Džiaugėsi Žemaitijos šeimininko širdis – tėvynė buvo pilna produktų,  jokių spekuliantų, verslininkų, valdininkų, mažamečių bei nėščių moterų – tiesiog rojus ir tiek. Tikra tėvynė ,o ne išgalvota. Kaip dabar pasakytume – eini miškais, laukais ir kloniais ir viskas tau priklauso.
Tiesa, vis pasirodydavo keltų – emigrantų būriai. Jie užpuldinėjo žemaitiškus žvėris ir čia pat nugrauždavo jų kaulus. Suėsdavo žuvų ikrus. Ir žmogiškai teršdavo visur , kur tik pritūpdavo. Kentėjo Žemaitija. Jau kaip kentėjo, kad šveicarų archeologai kasinėję įtartinus kupstelius, tiesiog netekdavo kantrybės.
Štai ties Pakape, miškelyje šveicaras prigulė - tirs kupstelio turinį, brangiu archeologo šepetėliu nuvalo nuo kupstelio šimtmečių dulkes, žiūri pro padidinamą stiklą į amžių gludumą – organinė medžiaga, šeši tūkstančiai metų, gerai išsilaikęs radinys, pagalvoja: ir ką gi valgė tie žmogiški protėviai? Atlaužia gabalėlį ir – į burną. Pakramto ir , kad pradės rėkti:
- Šūdas, tfu..kad ją kur tą keltų migraciją..
Paskui neberėkdavo – suprato, kad tokia jau ta archeologo duona.
Su emigrantais keltais trijulė elgėsi kaip priklausė šios žemės šeimininkams – tris į barzdą, su kulnu į tarpuragį – moterys į kairė, vyrai į dešinę, daiktus kaip Osvencime – į krūveles – plastmasė, auksas, popieriai, gėlės.
Mėsą – atimdavo.
Kartą po tokio žygio Medžiotojas, sėdėdamas prie laužo paklausė:
- Kodėl mušti savo brolį? Mėsa – pilnas miškas.
- Mes Sarmatijoje žinojom, kad skriausti žmogų – negalima. Supranti? – pradėjo žynys.
- Nesuprasti, - Medžiotojas mostelėjo ranka į kabančias ant ąžuolo šakos žmogaus žarnas.
- Ką tu gali suprasti – tu tėvynės neturi, - nuleido galvą Bumblauskas.
- Medžiotojas – nenorėti tėvynės. Kur elnias – ten Medžiotojas – eiti. Kam tėvynė?
- Stok, - staiga sušuko Bumblauskas. Jis buvo labai piktas. Užgavo jį Medžiotojo žodžiai. – Renkis.
Medžiotojas nuleido savo elnio odos kelnes, išsinėrė iš šiaurės elnio apsiausto ir liko stovėti su lapine kepure.
Bumblauskas irgi paleido ryžo elnio kelnes ir odinę liemenę. Vyrai stovėjo vienas prieš kitą.
Bumblauskas pažvelgė į Medžiotoją, kaip vyras į vyrą ir jam dingo pyktis dėl Tėvynės. Pyktį pakeitė nuostaba ir gailestis.  Jis priėjo prie Medžiotojo, uždėjo jam ranką ant peties ir , kiek galima švelniau, tarė:
- Nepergyvenk, gyvena ir su mažesniais...
Medžiotojas stovėjo pritrenktas žemaitiško vyro grožio. Ką buvo galima sakyti pamačius Žemaitijos ateities garantą? Medžiotojas akimirksniu suprato, kodėl sušalo jo pirmoji žmona, jis pamatė ateitį – kaip jį paliks Bridžita, kaip nuo jo bėgs karštųjų kraštų lenkės, o svarbiausia, ką jis suprato - kodėl reikia turėti Tėvynė.
Turėti Tėvynę – tai turėti žmoną, kuri niekur nuo tavęs nepabėgs. Bumblauskas turi tėvynę, o Medžiotojas – ne.
Tai buvo istorinis momentas, apie kurį žmonija sako: „ dar gilioje senovėje žmogus suprato, kad jo pašaukimas – mylėti“.
- Už Tėvyne, - sušuko žynys.
- Už Tėvyne, - lyg aidas pakartojo Medžiotojas ir jie puolė į šaltas upelio bangas.
Vyrų maudynes nutraukė beprotiškas Bridžitos šauksmas miške.
Bridžita gimdė.

Latėnui stojus vadovauti opozicijai Siparis buvo iškviestas į Latėno palapinę.
Siparis buvo tik ką gavęs žirgą, atimtą iš pečenegų, todėl vėlavo.  Ką čia slėpti – Siparis retai sėsdavo ant žirgo. Jaunystėje jam trukdė sėdėti balne nepaprastai ištreniruoti dubens raumenys, o su amžiumi jam liežuvis nebeapsiversdavo sušukti sarmatišką: Oplia ,skite“. Ko sėsti ant žirgelio, jei nerėki olia lia lia.? Kadangi mažai jodinėjo, tai Sipario gyvenime atsirado daug laisvo laiko. Visą laisvalaikį jis atiduodavo žmonoms, kurios turėdavo progos dažniau matyti didį vyrą, kaip dabar sakoma, miegantį prie televizoriaus. Būdavo padės Siparis arklio nugaros sudaužytą užpakalį ant akmenėlio ir šaukia: „ Matka boska, ar yra aplink jaunų ir gražių žmonių, kurie padėtų sutrumpinti senatvę?“  Senstant jo žmonos jaunėjo, o žirgai storėjo.
Latėnas sutiko atjojusį Siparį, atsukęs jam nugarą. Jis nematė, kad Siparis klibikščiuoja.
- Būk pasveikinta.., - Siparis sutrikęs sustojo. – Klausyk, Latėnai, man liežuvis neapsiverčia..Didžioji Pamote...Reikia keisti šitą tavo kvailą sumanymą... Matau normalų vyrą..o turiu kalbėti kažkokias nesąmones..
- Tai pereinamasis laikotarpis. Jis baigsis mūsų pergale.
- Pezėk ...pezėk..tik ne man
- Pasikviečiau, o tu – vėluoji, - priekaištu prabilo Latėnas. Balsu jis buvo panašus į Pamotę, bet išvaizda viską išduodavo.
- Kad ji kur rupūžės..tą arklį. Pečenegų provokacija.. Kvietei? Kam? Lyg nežinotum , kad jauną žmoną turiu..
- Atleisk, svarbi žinią. Gal iš kelionės pavargai.? Atsigaivink. Štai , - Latėnas parodė į „bliudelį“  kumiso.
Siparis susiraukė.
- Negersiu aš šito šūdo. Duok vandens. Šalto.
- Kumisas suteikia jėgų, - draugiškai tarė Latėnas.
- Nepasakok nesąmonių. Kokia žinia?
- Didysis Rikis, žynys Šemeta ir tas.. Vilkaitis dingo. Yra įtarimų, kad minia juos suplėšė į gabalus.
- O tu po perkūnais..., - nuliūdo Siparis. – Kada?
- Prieš tekant saulei. Atjojo pasiuntinys ir atvedė asilus..papasakojo...
- Ačiū Devams, kad gyvulių nepalietė. Ar pašėrei asilus?
- Daviau šieno tris maišus. Į gardą uždariau.
- Kaip jie?
- Neramūs. Neėda.
- Neėda??? Nukankinti gyvuliai. Nedovanosiu, - sugriežė dantimis Siparis.
- Gal ir nėra kam dovanot , gal ir nėra kam kerštą lieti.
- Pasislėpė – vienareikšmiškai. Man kraujas srūva iš širdies: nešerti gyvuliai.
Rupūže žalioji, ir kam jiems reikėjo gyvulius kankint?? Jie neverti žmogaus vardų.
- Suprasti reikia: karą pralaimėjo, badavo, gyvulių nešėrė.- gudrusis Latėnas toliau provokavo karštakošį didžiavyrį. -  Ar mirs žmogus, kada kramsnoja šieną gyvulys?
- Bloga žinia. Bloga, - Siparis pašoka ir vaikšto po palapinę. – Ką darom, Didysis... Pamočiau?
- Tau mano užduotis: surasti gyvulių kankintojus gyvus ar sudraskytus ir sudeginti.
- Surinksiu. Iš po žemių išplėšiu. O, kokį laužą sukursiu, tu dar tokio nematei, - pasigardžiavo Siparis. -  O, Devai, ką jie padarė: kodėl jie nepašėrė gyvulių???
- Man irgi skauda, - nubraukė netikrą ašarą Latėnas.-  Skubėk. Mes liksim čia. Aukas Devams aukosim už tave. Bedarbius apginkluok. Surask – nubausk. Tokia Devų valia.
- Klausau, Pamočiau... Didysis Latėnai.
Pro palapinės kraštą Latėnas stebėjo kaip Siparis bando užšokti ant žirgo, kaip klumpa, verčiasi, kaip jam plyšta kelnės.
- Narsus karys, - pasako jis ir šypteli. – Jis man į sostą kelią išvalys. Gal..
Sarmatijoje prasidėjo lietus. Siparis skubėjo atsisveikinti su jauna žmona, o gal tikėjosi šiame žygyje rasti jaunesnę?
Archeologai kol kas nieko įrodyti negali. Nėra pinigų kasinėjimams.

Po ilgosios Maceinos kalbos – Sarmatija sukilo. Buvo ištartas žodis – ir jis tapo kūnu. Minios, kurios išklausė Maceinos žodžio – tapo nevaldomos. Minia bedarbių nešiojo ant rankų aukštai iškeltą Maceinos kūną. Kartais jam įžnybdavo besijuokianti gerbėja. Bet Maceina buvo labai patenkintas savo aukšta padėtimi. Kur aukščiau gali būti iškeltas žmogus, jeigu ne virš gerbėjų ir susižavėjusių moterų rankų?
Žinia apie ištartą žodį žaibo greitumu apskriejo Sarmatiją. Žodis veikė. Niekas niekuo netikėjo. Žmonės ėmė nebesisveikinti. Net buvusiems geriems draugams siūlė į snukį. Nebemokėjo mokesčių, vogė iš gastronomų, spjaudė ant pražygiuojančių ietininkų ir lankininkų.
Grupelė radikalų iš nevilties lyg bebrai graužė milžiniškus kedro kamienus. Griūvantys medis prispaudė didele dora ir iškiliausią krūtine garsėjančią Sarmatijos gražuolę. Moteris savaitę gulėjusi prispausta medžio, pirmam prie jos priartėjusiam žmogui, ištarė:
- Prašau, palaidokit mane prie arba po Maceina..galvoju..nusipelniau, bent po mirties.., - ir čia pat išleido kvapą. Praeivis pakasė gražuolę upelio smėlyje. Šveicarų mokslininkai iškasę jos palaikus nustebo: smėlyje tris tūkstančius metų išgulėjusios gražuolės kūno buvo likę tik krūtys. Audiniai buvo taip neblogai išsilaikę, kad archeologai, kada pritrūko pinigų kelionei namo, sugebėjo įsiūlyti iškasenas vienai transplantacijos klinikai. Pasakoja, kad viena šou žvaigždė iš „pribaltikos“ vos pamačiusi prekę ėmė šaukti ir trypti kojomis: „ noriu..noriu..mano mano..“.  Vėliau ji buvo trumpam praradusi balsą – paaiškėjo, kad balso stygas užspaudė „ iškasenos“.
Pagonys sarmatai nustojo žavėtis moters grožiu, ėmė vertinti tik kūną. Gimstamumas krito per pusę. Atsirado drąsuolių, kurie iš tolo Didžiajai Motinai rodė špygas ir nuogus užpakalius, negimdė palikuonių ir, o Devai, perdė į vandenį.
Latėnas , tik ką sugrįžęs iš centrinės aikštės, nusivalė fekalijas nuo veido ir tarė:
- Jeigu mes negrąžinsim tikėjimo – mus išnaikins pečenegai.
Kazlas krapštėsi sudaužytą galvą savo įžymiosios ieties nuolauža.
- Tvorele tu žalioji, mažiausiai ,ką reikėtų padaryti ,tai pakarti Maceiną.
- Ramiai, - ištarė Siparis. – Skatinsim emigraciją – labiausiai nepatenkinti iškeliaus. Liks susitaikėliai, banditai ir patriotai. Branduolį išlaikysim.
Stojo tyla.
- Reikia naujo vado. Motiną reikia keisti į... pamotę, - prakalbo Latėnas.
- Neblogai galvoji ,oi, neblogai. Ne galva o dom sovieto, - pritarė Siparis.
- Rupužėle nemarioji, o kaip tu pakeisi Motiną? Tai juk Motina,  – išsigandęs tokios drąsios sarmatams minties paklausė Kazlas.
- Jeigu man pritariat – aš viską sutvarkysiu. Tai kaip?
Vyrai tylėjo. Kaip ir visi sarmatai – vyrai niekuo netikėjo. Jie netikėjo nei tuo ką girdi, nei tuo ką galvoja. Todėl atsakyti buvo sunku. Žinodami Latėno darbus – jie bijojo dėl savo kailio.
- O tai tą... Maceina pakarsim? – nutraukė tylą Kazlas.
- Nežinau, ar pakorus menininką šalis atsigautų, - kietai ištarė Latėnas. – Maceina kietas riešutėlis. Kazlai, po perkūnais, ką tu ten visą laiką brūžini? Kas ten? Sulūžo tavo ietis? – netikėtai paklausė Latėnas.
- Aha..Prisimint nenoriu..aš tą Maceiną vien už tai ant šakos...plonos..kad pasikankintų, - sudrebėjo iš pykčio Kazlas.
- Apie reikalą kalbėkim, - nutraukė kivirčą Siparis. – Motina, sužinojusi tavo planą..oi, nepagirtų.
- Reikia gelbėti tautą. Baimei čia ne vieta.
- Ką siūlai į pamotes? – Siparis suraukė antakius.
- Save.
Stojo tyla.
Pirmasis kvatotis pradėjo Siparis.
- Oi..oi..atleisk raumenis..Latėnai..
- Mes dar pažiūrėsim, - treptelėjo kojele Latėnas.

Ožio aukojimas. Atpirkimo ožys. Daug prasmės įdėta į ožį pagonių žynių.
Žynys Bumblauskas ir Medžiotojas, ant pečių tempiantis žmoną Bridžitą, ėjo ties srauniu ,gal kokių trijų metrų pločio upeliu. Skaidrus upelio vanduo nešė dviejų – trijų metrų  ungurius link Nemuno. Dabar mums sunku įsivaizduoti, bet upelis nuo krašto iki krašto buvo prigrūstas plaukiančių ungurių. Vienas paskui kitą plaukė unguriai. Tiesa, jie nebuvo rūkyti, bet jeigu išrūkyti...Trumpai tariant – tai buvo labai brangus vaizdas.
Bumblauskas buvo tiek privalgęs ungurių, kad negalėjo žiūrėti į tūkstančius maskatuojančių gyvačių.
Medžiotojas dairėsi į mišką mėsos.
Žynys sustojo, griebė pagalį ir , pasisukęs į upelį , ėmė talžyti praplaukiančius ungurius.
- Po Perkūnais, nekenčiu, nekenčiu...
Bumblauskas pyko, kad jis vienas, o Medžiotojas turi žmoną.
Kas gi nesupyktų gūdžiame miške prieš tris tūkstančius metų, einantis palei sraunų upelį be žmonos?
Vargšės žuvys ėmė lipti į krantą ir šliaužti į krūmus: kuo toliau nuo bepročio.
Kol žynys liejo savo skausmą Medžiotojas su žmona ant kupros , spėjo nusmeigti porą zuikių ir jau kūrė laužą.
Bridžita buvo vegetarė: valgė tik šaknis ir paukščių kiaušinius, todėl ji buvo tokia lengva. Moters svoris siekė gal dvidešimt kilogramų, sveriant ir tai ką ji suvalgydavo per dieną.
- Klausyk, čiukče, gal parduodi žmoną? – grėsmingai paklausė žynys.
- Ne. Medžiotojas reikėti  žmona.
- Aš šios žemės šeimininkas. Geriau parduok. Kaip draugui sakau.
- Medžiotojas – žmona – šeimininkas, - nenusileido Medžiotojas.
- Gausi į snukį.
- Imk į snukį, bet žmona – neduoti.
Niūrus Bumblauskas pritūpė ant žolės.
Bridžitai buvo gerokai virš dešimties. Tuo metu gyvenimo trukmė siekdavo trisdešimt metų. Taigi, Bridžita buvo subrendusi vestuvėms moteris. Subrendusi puoštis, plonėti, dažytis ir kedenti plaukus. Tai vedė iš proto Bumblauską. Bridžita tai pastebėjo. Ji išsitraukė virtą burokėlį ir demonstratyviai perbraukė savo lūpas. Žynys sudrebėjo visu kūnu. Jis pašoko ir įmerkė kojas į šaltą upelį. Medžiotojas tai pastebėjo ir ėmė kikenti.
- Čiukče, - valdydamas drebulį balse kreipėsi žynys. – einam maudytis?
- Nenorėti, - šaltai atsakė Medžiotojas.
Bumblauskas susimąstė.
- Bridžita, nori aš tave nuprausiu? Nugarą nutrinsiu..rankas.., – degančiom akim ištarė žynys.
- Noriu, - nusišypsojo Bridžita pūsdama burokėlių raudonumo lūpas.
- Medžiotojas – šaudyti, - linksmai ištarė Medžiotojas.
Trijulė kurį laiką tylėjo.
Bumblauskui koją apžiojo trimetrinis ungurys ir ėmė traukti žynį į upelį. Žynys sutabalavo koją ir ungurys sukdamasis ore pakibo ant netoliese augančio ąžuolo šakos.

Latėnas ėjo susimąstęs. Jis pasuko maumedžių alėja link aukuro.
Netikėtai iš už maumedžio iššoko Kazlas. Jis buvo be ieties, nes Siparis tą naktį gulėjo su ietimi neužsiklojęs.
Latėnas supykęs, kad Kazlas nutraukė jo mintį, spyrė Kazlui į smakrą, todėl Kazlas kaukdamas iš skausmo dingo už storo maumedžio kamieno. Stojo tyla.
Kazlas daugiau nesirodė.
Latėnas mąstė dar giliau. Jis galvojo apie sunkų menininko likimą pagoniškoje Sarmatijoje. „Juokingas tas menininko likimas“ – padarė išvadą Latėnas. Jis prisiminė Kazlo veidą, smakrą į kurį spyrė, užpakalį, kuris dingo maumedžių giraitėje ir šyptelėjo: „ Vaikai. Ką iš jų paimsi? Tegul žaidžia.“
Latėnas ėjo į susitikimą su graiku, kuris atvyko iš tolimosios Romos. Buvo žinoma, kad graikas krikščionis. Latėnas tuo metu nežinojo kas yra krikščionis. Jis negalėjo žinoti, todėl , kad dar nebuvo atėjęs laikas viską pasaulyje žinoti. Sarmatai buvo laisvi, todėl atviri bet kokiems pasikeitimams. Graikas prisistatė jūreiviu, kuris neša žinią iš Sinajaus pusiasalio. Jis turėjo labai svarbių žinių. Graikas norėjo pirkti Latėno puodus ir vežti juos į Egiptą ir Romą. Sandėrį žadėjo didelį, todėl Latėnas ėjo susimąstęs ir susikaupęs, kad derybose neprašautų.
Prie aukuro Latėno laukė krikščionis graikas su terbele. Jis šypsojosi. Latėnui jis pasirodė susikaustęs ir nelabai laisvas žmogus. Kokia kalba jie kalbėjo? Jie nekalbėjo – jie ėjo imtynių. O kuris nugalėjo – tas ir diktavo sąlygas. Pagonys nemėgo ilgų kalbų. Jėga buvo vienintelis pinigų matas.
Graikas iš terbelės išsitraukė iš medžio drožtus dantų protezus ir juos įsistatė į burną. Jo veidas tapo kaip burunduko. Graikai galvojo, kad tai išgazdins priešininką.
Latėnas rankoje laikė kamštinio medžio gabaliuką, kurį demonstratyviai įsikišo į užpakalį. Pagonys tikėjo, kad oras, kovos metu išeinantis iš kūno , atima jėgas ir susilpnina kovos dvasią.
Dažnai besikaunantys pagonių verslininkai užpakalį užklijuodavo pušų sakais, kas leisdavo išlaikyti orą viduriuose visą kovos laiką. Eglės sakai nešdavo prekeiviams sėkmę. Deja, Latėnas sakų neturėjo.
Graikas puolė pirmas – jis prašiepė dantis. Tai turėjo sukelti baimę, susukti priešininkui vidurius. Bet Latėnas pirmą ataką atlaikė.
Jis išpūtė  skruostus. Pritūpė ir įtraukęs oro į plaučius ėmė spausti. Spaudė smarkiai kol iš užpakalio iššoko kamštis.
Graikas perėmė ataką. Jis buvo kaip ir nugalėtojas.
Latėnas spėjo vėl įsprausti kamštį.
Graikas atsakydamas – vėl išsišiepė. Burnoje pasirodė pakirmiję medinukai.
Latėnas pūsdamas priartėjo prie graiko ir žiebė jam į dantis. Tai buvo galutinis smūgis.
Graikas pasirideno link aukuro.
Latėnas išdidžiai išsitraukė kamštį iš užpakalio ir aukštai iškėlęs sušuko:
- Mano viršus.
Graikas nusivalė seiles. Jis buvo nugalėtas. Terbelė perėjo į Latėno rankas.

Tai nebuvo atsitiktinis Šveicarų ir Kanados mokslininkų susitikimas.
Tai nebuvo istorinis šių svarbiausių Sarmatijos tyrinėtojų susitikimas.
Grįžtant iš ekspedicijos mokslininkai prie Liuksemburgo – Vokietijos sienos buvo  areštuoti.
Senyvas muitininkas rado nelegaliai gabenamus radinius iš kurgano Rusijoje.
Tiek Šveicarijos , tiek Kanados mokslininkai buvo išrikiuoti ir prisijungė prie kitų suimtųjų. Eilėje stovėjo dešimt pažeidėjų. Keturi panevėžiečiai, trys Gudelių kaimo gyventojai, tarp kitko Kniškos sūnus Kęstas su maximos maišeliu, kuris buvo prigrūstas vogtų mobiliakų. O merginos Gitana ir Elvyra, stovėjo su prekėmis , skirtomis prostitucijai vystyti išsivysčiusiose šalyse. Kas žino, kas tai per prekės – tai tikrai paraudo. Merginos abejingais veidais stovėjo prie Šveicarų archeologo Džono, kuris buvo kilęs iš Šiaulių.
Gitana pasilenkė ir pasakė Elvyrai:
- Tu Durnė.
- Abi jūs durnės, - silpnai lietuviškai, šveicarišku akcentu ištarė Džonas.
- Tylos, - sukomandavo Liuksemburgo muitininkas. Tas muitininkas buvo Pranas nuo Judikių. 1998 metais pabėgęs iš avarijos ties Rumšiškėmis ir ilgą laiką slapstęsis Lenkijos miškuose. O dabar netėškęs vakariečio snukį ir kalbantis tik prancūziškai išdidžiai komandavo pažeidėjams.
Stovintis šalia šveicaro Džono, kanadietis arhelogas Dantė šyptelėjo:
- Prancūzai – deja, ne sarmatai.
- Sarmatai..ir dar kaip sarmatai..
- De Fiunesas..sarmatas, - ėmė juoktis Džonas.
- Pažiūrėk, - Dantė griebė maišą, gulinti prie jo kojų ir ėmė traukti akmenys su runomis rašytu tekstu.
- Tylos, - šaukė muitininkas, bet Dantė nekreipė dėmesio. 
- Šaudysiu be įspėjimo, - paruošė šautuvą muitininkas. Dantė mylėjo gyvenimą, bet archeologija buvo daug aukščiau gyvenimo.
Archeologija - buvo geresnis gyvenimas.
Jie nebijojo mirties. Jie žinojo kas juos uždarė į kalėjimą už nelegaliai gabenamus radinius iš kurgano Rusijoje. Rusų agentai juos uždarė į kalėjimą Liuksemburge.
Mokslininkai, jausdami savo gyvenimo pabaigą, buvo įsitikinę, kad Liuksemburgo kalėjime rusai juos nunuodys stronciu, bet, kaip visada kažkas stroncio neprivežė, todėl mokslininkai turėjo keletą dienų diskusijai apie Sarmatiją.
Muitininkas prisiartino prie archeologų ir pažiūrėjo į akmenį, kurį laikė rankoje Džonas. Kaip lietuvis Pranas – jis pažino akmenį. Tai buvo akmuo, kurį jo baba dėjo ant kopūstų. Lietuviški atsiminimai jį išmušė iš vėžių. Jis nuleido šautuvą.
- Kur mano baba? – staiga lietuviškai paklausė Pranas ir parodė į babos akmenį.
- Baba ?  Baba – kaput. Mes nupirkom šitą akmenį iš Juozo, - nustebęs Liuksemburgo muitininko įžvalgumu atsakė Dantė.
Pranas atsitokėjo – jis jokiu būdu negalėjo išduoti savo kilmės. Jis buvo daug sumokėjęs lenkams už liuksemburgiečio kilmės dokumentus.
- Nelegal..švaine, - užriko jis. –  Konfiskuoju akmenį.
- Neturi teisės, - bandė neatiduoti relikvijos archeologas, bet Pranas buvo daugiau pavalgęs ir akmenį išplėšė iš kontrabandininko rankų.
Tik vėliau Pranas sužinos, kas buvo parašyta ant akmens, kuriuo baba prislėgdavo kopūstus. Ten bus parašyta, kad keltai ėjo į vakarus link besileidžiančios saulės, kad ten – vakaruose jie įkurs valstybę. Paėmęs akmenį į rankas jis praėjo pro lietuviško kaimo prostitutes, iš kurių buvo numatęs atimti ištvirkavimo priemones, bet taip ir nepaėmė.
Jis susigraudino.
Tą dieną jis, savo mažam kambarėlyje sėdės ir verks apsikabinęs akmenį, kuriuo baba slėgė kopūstus. Jis verks savo senos babos, apie kurios mirtį sužinojo. Jis visą vakarą kartos: „ sudie, baba, sudie..kodėl tu su manim neatsisveikinai?“
Džonas šypsojosi. Kanadietis Dantė spjaudėsi. Merginos Gitana ir Elvyra kol muitininkas, nematančiom nieko akim eina pro jas, greitai kišosi į kišenes ištvirkavimo priemones.