- Jeigu aš, būdamas toks storas, sušokčiau klumpakojį..iš manęs joks skitų-sorošistas nei vieno pinigo nepaimtų, net iki jūros palydėtų, - suokė Bevardis-bedarbis.
- O iš manęs? – paklausė Kuolas.
- ..ir iš tavęs neimtų. Iš nieko neimtų.
- Kodėl, kolega? Tik be pykčio atsakykit..
- Todėl, kad Nova Vilnia – bado ir pramogų sostinė. Šūkis: neduok duonos, bet duok garo. O sostinės komisarė..pats žinai kokią silpnybę turi..che che che..
- Supratau , kolega, che che..
- Tik niekam – nė žodžio.
- Tai perim?Che?
- Perim.Che che che

Žynys Bumbliauskas kiek įkabindamas pasileido per mišką. Daugiau jis negirdėjo nei vieno žodžio, ką kalbėjo kolegos. Ir be reikalo.
Po geros valandos, uždusęs ir išbalęs Žynys beldėsi į vienišos miško trobelės duris. Prie durų gulėjo runa su užrašu: „ Šokių mokytojas Petreikis. Pensininkas. Atidaviau šokiui – viską. Amen“. Kodėl „amen“? Kanados mokslininkai dažnai stumdosi dėl šios katalikiškos frazės. Šveicarų mokslininkai šia tema tiesiog teigia, kad Petreikis buvo pranašas ir nėra ko čia ginčytis. Kanadiečiai su tuo sutinka.
Žynys kalbėjo:
- Petreiki, perkūno vardu, - išmokyk mane šokti.
- Ne.
- Petreiki,žalčio vardu, - išmokyk mane šokti.
- Ne.
- Petreiki, visų dievybių vardu, - pasakyk kodėl?
- O tu vandeny kada nors savo atvaizdą matei?
- Ne.
- Bumbliauskai, aš jau pensininkas. Kol tu pirmą tai padarysi – aš kapuose jau seniai rupūžių būsiu saugomas.
Ilgai grojo muzika, ilgai vis pasikeldamas kelnes, šoko Petreikis su Žyniu Bumbliausku.
Saulė jau buvo vakarop, kada Petreikis baigė mokyti Žynį Bumbliauską šokio meno.
Vos tik širdingai atsisveikinęs Žynys Bumbliauskas išnyko vakaro sutemose, kai į pensininko Petreikio duris pasibeldė nekviesti raiteliai ant asilų.
- Šiame ekonominiame sunkmetyje mums svarbiausia – šokis, - sušuko krisdamas nuo asilo nugaros raitelis. Minia pasekėjų jam pritarė. Raitelių minia buvo tūkstantinė – ir nei vienas nemokėjo šokti.
Kas buvo tie raiteliai? Iš kur buvo ta minia raitų ant asilų pasekėjų? Koks buvo jų tikslas?
Pasakysiu tik tiek, kad iš vieno jų pensininkas Petreikis pareikalavo pakelti pensiją. O ar pakėlė?

Šokių ir žaidimų sostinės Nova Vilnia valdytoja  krapštėsi išplautą galvą, kada į duris pasibeldė pasiuntinys.

Tokio apiplyšusio pasiuntinio pasaulis dar nebuvo matęs. Jo rūbai buvo suplėšyti, apatiniai perverti užnuodytomis strėlėmis, jo ausys buvo trijuose vietose perplėštos ir nemokšiškai bandytos siūti, atplyšusi nosis tabalavosi tarsi išrautas ridikėlis, visa kitą – kabėjo savo vietose ir neblogai veikė.

-          Klausyk, netrukdyk dirbti. Padavei raštus – ir eik iš kur atėjęs., - griežtai pasakė Valdytoja. Ji negalėjo žiūrėti į sužalotus darbe žmones. Ją pykino ta visa biurokratija: išsiaiškinti kur nugriuvo, kas sumušė, kiek darbų nepadarė dėl ligos. Von – ir baigta. Ką galėjo atsakyti pasiuntinys, kurio nosis tabalavosi tarsi ridikėlis?

Sarmatijos valdytoja Didžioji Motina Dalia rašė:

„ Bijai vilko – neik į mišką“

Valdytoja greitai iššifravo užšifruotą tekstą: „ Klausyk, tavo kulturkei pinigų nebus. Dar pašokinėsi – nukarpysiu etatus . Kas priešinsis – kastruok. Tiek žinių. Tegyvuoja Sarmatija“.

Perskaičiusi šifrogramą Valdytoja paėmė į rankas lazdą.

-          Pakvieskit visus kultūrininkus., - komandavo ji.

Kanados mokslininkų, kurie kasinėjo Valdytojos trobelę, tvirtinimu tą dieną ji smarkiai apdaužė niekuo nekaltus žmones: pensininką Petreikį – 5 smūgiai žemiau juostos,  kultūros namų direktorių – 2 smūgiai per galvą. Visus kitus Valdytoja mušė už pavogtus pinigus. Kanadiečiai viską išsiaiškino.

Kanados mokslininkai žavėjosi Valdytojos drąsa ir jėga. Tai atsispindi jų testamentuose.

Rezultatai buvo geri: Petreikis pažadėjo mokyti bedarbius šokti už dyką, kultūros namų direktorius prisiekė paaukoti  du žiupsnelius kmynų šokėjams, keletas vogusių prasitarė, kad nebevogs, nes nėra ką vogti.

Darbo pabaigoje Valdytoja pasikvietė svetimšalį pačenegą – fejerverkų meistrą  Marengolcą ir ilgai aptarinėjo, kiek šieno reikia padegti, kad žmonėms būtų smagu. Marengolcas tikino, kad  tris kupetos šieno nepakenks , o valdytoja nesutiko ir  liepė meną daryti iš vienos kupetos. Marengolcas susinervino ir pasakė:

-          Mano menui reikia užmojaus, todėl deginsiu dvi šieno kupetas.

-          Menas yra auka ir nereikia čia tiek šieno deginti, - pripažino Valdytoja. – Tiek šieno tik trukdys aukotis.

-          Paskutines kelnes nusimausiu, bet menas bus.

Marengolcas  čia pat nusimetė rūbus ir išėjo ieškoti meno iš dviejų šieno kupetų.

Kanados mokslininkai savo ataskaitose rašė, kad Marengolcas dėvėjo geriausių elnių rūbus.

Valdytoja buvo patenkinta: ir pinigų sutaupė ir Marengolco  užpakalį už dyką pamatė.

Nova Vilnia gaudė nuo meno ir menininkų triukšmo.

Vestalkos  prausėsi , semdamos iš šulinio šaltą vandenį. Paprotys prieš šventes nuprausti moteris – buvo senas ir reiškė, kad moterys buvo aukštesnės būtybės ir turėjo perspektyvą vystytis. Švarus daiktas folklore visada buvo aukštesnės civilizacijos reiškinys. Moterys turėjo būti visada pasiruošusios priimti svečius. Vyrai ilgus šimtmečius nesiprausė, todėl virto ožiais ir čigonais.( Kaip įrodymas retas eiliuotas lietuvių epas: „ Jonas pas čigonus“, propaguojantis tautų suartėjimą ir bendražmogišką neapykantą purvui, vis dar  prilipusiam prie vyro kūno)  Vyrai svečių nelaukė – jie vaikščiojo į svečius.

Geltonveidė Vestalka kalbėjo:

-          Šiandien susirasiu vyrą. Gražu pažiūrėti, greitą kaip arklį , smarkų kaip bulių.

-          Kur tu tokį rasi? Tarp menininkų arba eržilas arba  triušis, -  sumenkino ją Sveikoji Vestalka.

-          Kodėl tik eržilai ir triušiai?  Gal artistai ir eržilai, bet esu kalbėjusi su puodžiais tai jų rankos kaip vieversėlių plunksnos, - atrėžė Geltonveidė.

-          Tu ir pakalbi, kur tu matei tokį puodžių, kuris plunksnom apaugęs? – neiškentė Gražioji Vestalka.

-          Gal  ir nemačiau. Tamsu buvo. Labai tamsu buvo.

Vestalkos nusijuokė.

Gatvėje pasirodė triukšminga menininkų minia. Pamatę besiprausiančias Vestalkas meno žmonės nutilo.

Buvo gražu žiūrėti, kaip moterys ruošiasi šventėms.

Geltonveidė pažvelgė į puodų meistrą Kazlą. Kazlas pažvelgė į Geltonveidę. Tai buvo žvilgsniai, kuriuos Sarmatų teisėsauga vadina : jie ilgai lytiškai santykiavo.

Šalia Kazlo žygiavęs vytelių pynimo meistras Latėnas pastebėjo Kazlo dėmesį Vestalkai pasakė:

-          Matau moterų nevengi..

-          Mane moterys įkvepia. Kartais.

-          Tai gal žinai moters paslaptį?

-          Gražios formos. Turi tas obuolys saldumo. Turi.

-          Man ne forma svarbi. Man ..įdomus tas kelias į jos vidų.

Dviejų didelių menininkų pokalbį nutraukė sėdintis ant akmens šokių mokytojas Petreikis, kuris rinko išmaldą ir labdarą iš praeivių.

-          Štai kur menininko likimo pabaiga, - pasakė Latėnas.

-          Tai ne pabaiga – tai visas gyvenimas, - pajuokavo Kazlas.  Juokaudamas Kazlas visada gniauždavo kumštį, kad nepasakytų visos teisybės.

Vestalkos palydėjo menininkų minią vyrų ištroškusiais žvilgsniais ir toliau trynė viena kitai nugaras.


O tuo metu į Nova Vilnios valdytojos kabinetą beldėsi pasiuntinys. Jis nešė svarbią žinią iš Sarmatijos valdovės Dalios rūmų. Jis taip skubėjo , kad net į kelnes pridėjo. Vėliau šitą posakį svarstys lietuvių kalbos komisija, bet tai bus po  šešių tūkstančių metų, o tada tai buvo tikslus sarmatiškas  bajeris.

Kokie gi tolesni  įvykiai sekė, vos Didysis Rikis su svita išnešė kailį iš Skitų –Sorošistų kalėjimų?
Rikiui reikėjo kalno nuo kurio jis turėjo paskelbti apie reformas ir ekonominę šalies kastraciją.
- Vyrai, greitai surandat kalną, kad aš ir ant asilo jodamas galėčiau pasakyti kalbą.
Kulto žynys Vilkaitis žinojo tik vieną kalną: Gedimino.
Finansų žynys žinojo tik „Laimės žiburio“ kalną Anykščiuose.
Rikis nusprendė skelbti savo reformų pradžią iš Lukiškių kalėjimo kiemo, nes ten buvo didelis aidas ir Rikis tikėjosi , kad aidas apie jo reformas pasklis po visą pasaulį. Toje vietoje dabar ne vienam girdisi balsai: gundantis padaryti, ką nors negero.
Kanados mokslininkai ilgai klausėsi , atsukę ausis į Sarmatiją, bet jokių pletkų apie valstybės bankrotą, apie euro įvedimą į Lukiškių kalėjimą, apie nusirenginėjančius gatvėse valdininkus, apie trečią brolį Butkevičių, kurio net guminė kulka neįma, apie pačią kastracijos ceremoniją.
Žinot ką pasakė Kanados mokslininkas baigęs bandymą išgirsti Didžiojo Rikio kalbą:
- Visiškas šūdas, nieko nesigirdi. Gal užuominom kalba? Žodžius taria, bet minties neištaria. Prieš pasaulinį tvaną irgi niekas neišgirdo , kaip vanduo pradėjo tekėti.
Iš sunkiai suprantamo ūžesio girdėjosi tik:
- Kiek skelbimų apie paslaugas?Tūkstančiai... Perdaug..Mergas -sterilizuoti...vyrus romyti.arba siusti į katorgą kasti lietaus griovelius...Kodėl tiek daug vaikų ir visi jie sarmatai?... iš vaikų bulkutes atiminėti, galima ir gatvėse ir stepėse.. tiems kas iš vaikų bulkutes atiminėja dėkoti, kad nesidaugina...nacionalizuoti narkotikus ir nustatyti kainas bei imti mokesčius kaip už žemes ūkio veiklą, prilyginti morkų auginimui... steigti pirmūno instituciją.narkotikų pirmūnas, antrūnas...įvesti žmogaus mokestį: mirė žmogus – mokėk, gimė – mokėk ,vaikas kalbėti pradėjo – mokėk. Ištarė žodį tėvynė – pinigą duok..kas sugalvojo šitą žodį? Valstybė..valstybės yra viskas, žmogus mėgsta mokesčius ir vargą..pavartojo žmogus žodį: krizė – mokestis...nepavartojo, bet nusikeikė – mokestis..o tai dabar tik „ nu p...c,  na- na – na.. o ko seni žmonės tyli? ..senus žmones vežti rogutėmis į mišką – pigiau....pasipriešinus duoti į akį...vadinti tai ekonomikos skatinimu..kaip draugas Mikalda sakė...dėkokit dievams, kad aš blondinas...
Minios, nieko negirdėjo, nieko nesuprato, bet kažkodėl patikėjo, kad Didysis Rikis sako tiesą.
Protingo veido bedarbis sušuko:
- Supratau.
- Ką supratai? – minia ėmė klausinėti šviesuolio.
- Duos darbo ir pavalgyt..tik nedaug ir ne visiems, - atsakė  bedarbis.
Minią pasitiko kulto tarnas Vilkaitis:
- Rikiuojamės..tuojau atvažiuos televizija..veidai..niūrūs..galvokit apie karą..kumščius gniaužkit..Turim parodyti visam pasauliui, kad esam stiprūs, vikrūs ir šoklūs.
- O kodėl šoklūs?
- Todėl kad šoksim ir dainuosim. Dar klausimų yra?
- Mes bedarbiai..šokti nemokam..
- Petreikis išmokys.., - atsakė kulto tarnas.
Niekas nenorėjo dirbti – visi norėjo šokti ir dainuoti.
Kai darbo nėra: šokti ir dainuoti norėjo visi.
Iki visuotinės kultūrinės revoliucijos buvo likę tik keletas valandų.
Nova Vilnia valdytoja užsimetė maršką ant pečių.Tai buvo pasiruošimo ženklas. Sterilizacijos pradžia.
Beduonių ir bedarbių sostinėje aušo naujas šokio ir dainos rytas

Socializmo žynys Bumbliauskas ėjo be ryžų elnio kelnių per mišką ir vienišos medžių šakos braukėsi jam per blauzdas.
Iš aukštai pasigirdo balsai. Bumbliauskas sukluso. Greitai užsitempė ryžo elnio kelnes. Gerai įsiklausęs jis pažino balsus.  Pakėlęs akis į dangų jis pastebėjo medžio viršūnėje lizdą, o jame perinčius: buvusį švietimo žynį Kuolą ir bevardį bedarbį filosofą. ( Pavardę žino tik vėjas ir Kanados mokslininkai).
Perintys tarpu savęs meiliai kalbėjo.
- Jeigu aš, būdamas toks storas, sušokčiau klumpakojį..iš manęs joks skitų-sorošistas nei vieno pinigo nepaimtų, net iki jūros palydėtų, - suokė Bevardis-bedarbis.
- O iš manęs? – paklausė Kuolas.
- ..ir iš tavęs neimtų. Iš nieko neimtų.
- Kodėl, kolega? Tik be pykčio atsakykit..
- Todėl, kad Nova Vilnia – bado ir pramogų sostinė. Šūkis: neduok duonos, bet duok garo. O sostinės komisarė..pats žinai kokią silpnybę turi..che che che..
- Supratau , kolega, che che..
- Tik niekam – nė žodžio.
- Tai perim?Che?
- Perim.Che che che

Žynys Bumbliauskas kiek įkabindamas pasileido per mišką. Daugiau jis negirdėjo nei vieno žodžio, ką kalbėjo kolegos. Ir be reikalo.
Po geros valandos, uždusęs ir išbalęs Žynys beldėsi į vienišos miško trobelės duris. Prie durų gulėjo runa su užrašu: „ Šokių mokytojas Petreikis. Pensininkas. Atidaviau šokiui – viską. Amen“.  Kodėl „amen“? Kanados mokslininkai dažnai stumdosi dėl šios katalikiškos frazės. Šveicarų mokslininkai šia tema tiesiog teigia, kad Petreikis buvo pranašas ir nėra ko čia ginčytis. Kanadiečiai su tuo sutinka.
Žynys kalbėjo:
- Petreiki, perkūno vardu, - išmokyk mane šokti.
- Ne.
- Petreiki,žalčio vardu, - išmokyk mane šokti.
- Ne.
- Petreiki, visų dievybių vardu, - pasakyk kodėl?
- O tu vandeny kada nors savo atvaizdą matei?
- Ne.
- Bumbliauskai, aš jau pensininkas. Kol tu pirmą pa padarysi – aš kapuose jau seniai rupūžių būsiu saugomas.
Ilgai grojo muzika, ilgai vis pasikeldamas kelnes, šoko Petreikis su Žyniu Bumbliausku.
Saulė jau buvo vakarop, kada Petreikis baigė mokyti Žynį Bumbliauską šokio meno.
Vos tik širdingai atsisveikinęs Žynys Bumbliauskas išnyko vakaro sutemose, kai į pensininko Petreikio duris pasibeldė nekviesti raiteliai ant asilų.
- Šiame ekonominiame sunkmetyje mums svarbiausia – šokis, - sušuko krisdamas nuo asilo nugaros raitelis. Minia pasekėjų jam pritarė. Raitelių minia buvo tūkstantinė – ir nei vienas nemokėjo šokti.
Kas buvo tie raiteliai? Iš kur buvo ta minia raitų ant asilų pasekėjų? Koks buvo jų tikslas?
Pasakysiu tik tiek, kad iš vieno jų pensininkas Petreikis pareikalavo pakelti pensiją. O ar pakėlė?

Po ekonominės strerilizacijos Sarmatų tauta pasiskirstė į sterilizuotus, nesterilizuotus į moteris ir vaikus.
Sterilizuoti gyveno didelėmis grupėmis ir meldėsi. Prie sterilizuotų ekonomiškai buvo priskirti: sumokėję turto mokestį, pasimeldę sodrai, bet nieko negavę, žmonės nupjautais atlyginimais, šeimos, išleidusios į emigraciją ne tik vaikus, bet ir šunis ,ir kates, išromyti bankų skolininkai, pareigūnai ištarkuotais atlyginimais, bedarbiai generaliniai direktoriai, nusmaugę savo ir meilužes, raibosios merginos, per daug paprašiusios iš generalinių direktorių, smulkūs prekeiviai, įstoję į Gariūnų profsajungas ir visi kiti ligonių slaugytojai, gaisrininkai bei dviratininkai.
Nesterilizavosi tik menininkai, aktoriai, koršunovininkai, budraitininkai, maketuotojai ir visi kiti, kas sugebėjo tapti mokesčių rinkėjais, kalėjimų prižiūrėtojais, maldininkais, kino operatoriais bei Baltų Atlantidos gyventojais. Pasipriešinimo vadų jie išrinko raumeningą mokesčių rinkėją, sporto centro „Impuls“ čempioną Siparį, o pavaduotoju šviesiaplaukį maldos namų sargą, runos „ Lengvas būdas iškęsti alkoholio rebilitaciją“,  skulptorių Maceiną. Jie turėjo bunkerį ties dabartine Pabrade.Kaip pabrėžia Kanados mokslininkai, kasinėję Pabradės apylinkes: „ lavonai gerai išsilaikę, nušluosčius nuo veidų dulkes, juose spindėjo laiminga šypsena, Sipario raumenys išsilaikę geriau, nei Maceinos plikė, tai verčia pagalvoti ar ne reicho kanceliarija čia juos užkasė“. Nepriklausomi Šveicarų mokslininkai sunkiai, bet rado puikias nuotraukas, kuriose Sipario ir Maceinos skeletai besišypsantys, apsikabinę su Hitleriu. Kas galėjo pagalvoti, kad po gerų šešių tūkstančių metų Hitleris vartys arheologų atneštus kaulus ir , rodydamas į Sipario skeletą, bei Maceinos didįjį pirštą pasakys:
- Tai arijai. Tikri arijai.
- ...bet tai Siparis ir Maceina, her fiurer?.., - paprieštaraus Gebelsas.
- Jie nesterelizuoti. Jie tikri arijai.
- Hay Hitler, - ištars Maceinos skeletas.
- Hay, Adolfai, hay, - išauklėtu balsu pritars Siparis.
Nesterilizuoti – kasėsi bunkerius ir slapstėsi pakelėse. Bunkerius vadino kurganais.
Moterys gyveno grupėmis atskirai nuo sterilizuotų ir naktimis vaikščiojo į kurganus apverkti apverktinos ekonominės padėties. Ne dėl ekonomikos, žinoma.Plačiausia giminė tapo Maceinininkai. O išdidūs siparininkai užėmė antrą vietą tarp nesterelizuotų. Tai patvirtino Kanados mokslininkai atkasę gyvą nesterilą iš kurgano.
Nesterilas buvo gerai išsilaikęs, nusiskutęs, tiesa, kvepėjo pelėsiais, bet buvo kalbus ir jo kalboje nesijautė sunki praeities našta. Pagal išdidumą jis buvo priskirtas siparininkams.
Unikalią medžiagą pristatė nežinomas Kanados mokslininkas ( pavardė ir vardas mums žinoma.Gal turit jo nuotrauką? Paskutinę jo nuotrauką pasiėmė bedarbis prokuroras.).
Paklaustas: Tai kaip TEN gyvenot sunkmetyje?

Tai vyko gerokai prieš Lietuvoje švenčiamą birželio 1 d. Tada kai dar viskas buvo prieš akis: ir Lietuva ir Palanga.
( Tik neklauskit kodėl Palanga).
Gražioji šviesiaplaukė nemelavo. Sarmatijoje  niekas nemelavo, o Skitijos –Sorošistų tarpe melavo visi , išskyrus gražiąją šviesiaplaukę.
Tą rytą finansų žynys Šemeta prabudo neramus, baltom akim, padėjęs ant sažinės ranką. Jam iš užpakalio byrėjo pelenai. Jis sapnavo, kad biudžetas surinktas iki vieno pinigo, iškaltas runomis ir jis sėdi ant biudžeto.
Laimingas prabudo, greitai greitai pagriebs biudžetą dar šiltą , surintą iki pinigo ir staiga - pelenai. Kaip?? Juk surinko visą biudžetą, o iš kur tie pelenai? Nejaugi senatvė?  Šemeta visą laiką įtarinėjo, kad biudžeto jam neleidžia surinkti Kubilius...Ir šį kartą?
Didysis Rikis stovėjo prie asilo ir negalėjo atsistebėti asilo ausim. Šviesiaplaukė atrišo juos nuo grandinių – išvadavo ir atvedė arklius. Tiksliau tai buvo asilai, nes iki tol , kol asilas pavirs į arklį ir Lietuva bus paminėta – asilas stovintis prieš Kubilių turėjo tris tūkstančius metų gražaus laiko paaugti ir nusimesti tas šlykščiai garbanotas ausis.  Rikis sveiku protu negalėjo patikėti, kad jis Didysis Rikis jos ant asilo į Sarmatiją užgrobti valdžios.
O kulto tarnas Vilkaitis jau sėdėjo ant asilo garbanotom ausim ramus ir patenkintas. Ir kaip pasakytų Kanados mokslininkai – jis puikiai atrodė. O kas keisčiausia – kulto tarnas buvo labai savimi patenkintas. Jo vaikystės svajonė išsipildė: jis buvo kulto tarnas ir sėdėjo ant asilo. Jis buvo toks laimingas, kad pasiryžo įvykdyti bet kokią nesąmonę, kurią jam įsakys.
Kai trys Sarmatijos tremtiniai sėdėjo ant asilų ir buvo pasiruošę judėti link Sarmatijos šviesiaplaukė staiga nuoširdžiai uždainavo:
Ant kalno mūrai
Joja lietuviai.
Trumpai ir aiškiai. Kanados mokslininkai dažnai diskutuoja ar tai buvo pirmas kartas kada buvo paminėta Lietuva ar tai tas kartas, kada buvo paminėti lietuviai? Dauguma mokslininkų neturi įrodymų, kad šviesiaplaukė minėjo Lietuvą. Gal tik maža grupelė archeologų yra savo ausimis girdėję iš nekasinėtų kapų dar vis sklindančias lietuviškas dainas, bet išsipagirioję jie neberanda įrodymų ir tik mykia kaip tas skitų – sorošistų asilas.
Didysis Rikis atsakė:
Žveng ir mano mergužėlė
Pasirėmus lange.
Giedodami nacionalistines dainas Sarmatų tremtiniai patraukė link Sarmatijos sienos.
Didysis Rikis , jausdamas padėką nežinomai sorošistų mergaitei, prajodamas ant asilo pro mergaitę, pabandė ją lūpomis paliesti , bet tuo metu prisiminė , kad jis vedęs ir neišlaikęs pusiausvyros nudribo nuo arklio – asilo.
Finansų žynys sau pagalvojo, prisiminęs sapnuotą biudžeto surinkimą, „ Taip tau ir reikia, žavus šviesiaplauki..“
Kulto tarnas nieko nepastebėjo – jis buvo laimingas.
Kanados mokslininkai savo ataskaitose pabrėžia, kad būtent tuo momentu, kada Didysis Rikis Kubilius trenkėsi į žemę, nukritęs nuo asilo, jo šviesioje galvoje gimė mintis, kaip išgelbėti Sarmatiją nuo bado ir skurdo. Po gerų šešių tūkstančių metų mokslas diskutuos ar šviesiaplaukės artumas turėjo įtakos, kad Rikio galvoje gimė mintis apie visuotine sterilizacija vardan ekonominės gerovės. Keletas šveicarų mokslininkų iškėlė hipotezę, kad tai buvo sena vaikystės svajonė ir sterilizacija vardan ekonomikos yra tik svajonė ir ne tik Kubiliaus galvoje. Bet įrodyto fakto niekas negalėjo paneigti: susitrenkęs galvą Kubilius jojo strelizuoti Sarmatijos.
Mergina mojo ranka, darė bangą, klaupėsi ir kėlė į dangų rankas, o vėjas – niekadėjęs blaškė jos vėšlius Šatrijos plaukus..Tik vėliau Kanados urologai nustatys,  kad mergina..juokėsi...ji  žinojo, kur juos siunčia.
Ji uždegė laužą, kurio ugnis signalizavo aplinkiniams ir atitinkamiems organams: jie išjojo..

. Trys tūkstančiai devintais metais Po balandžio 1 dienos .Iki Lietuvos paminėjimo buvo likę..

Skitai – Sorošistai neturėjo kalėjimo, kuriame būtų garbinga laikyti Didįjį Rikį Kubilių, finansų Žynį Šemetą ir kulto tarną Vilkaitį. Todėl garbingus Sarmatijos tremtinius jie pririšo vidury pievos su lenciūgais. Po keletos tūkstantmečių Lietuvos kaimuose taip bus rišami buliai, karvės ir kiti naminiai gyvuliai. Įmamas kuolas, kalamas, lenciūgas rišamas po kaklu. Prižiūrėtojai tiesiog perkelia kuolą į kitą vieta, kur dar žolė neištrypta. Vėliau jau civilizacijai pažengus, kaliniai bus atskiriami nuo gyvulių ir laikomi pastatuose, o gyvuliai – aptvaruose. Bet iki kolūkių sistemos dar buvo likę keli tūkstančiai metų.
Skitų – Sorošistų pigieji valdininkai visada rinkdavosi prie nuteistųjų pririštų pievose kalinių. Reikia pasakyti, kad po audringos kalbos teisme Didysis Rikis Kubilius sulaukė daug besidominčių jo mintimis. Susirinko nemažas būrys bedarbių, sodros mokesčių iškamuotų, patarėjo mokesčių klausimais paklausyti, padiskutuoti, užduoti klausimus Didžiajam Rikiui. Nei finansų žynys, nei kulto tarnas tokio dėmesio nesulaukė.
Labai išbadėjęs ,į talentingą žurnalistą panašus bedarbis, priartėjo prie kulto tarno ir paklausė:
- Ei, bebenčiuk, už kiek parsidavei kultui? Po kiek opiumas liaudžiai?
Baubinu atsakė kulto tarnas. Draskė žemę ir trynė užpakalį į runomis išrašytą akmenį – sažinę žadino.
Bedarbis žurnalistas tik nusispjovė ir nuėjo tolyn nuo kenčiančio.
Kulto tarno tėvas, buvęs valtininku Atlantidoje, sakydavo būsimajam kulto tarnui: „ Tu dar žemę droši dėl Baltų Atlantidos“. Oi, netikėjo, oi, netikėjo plikabambis,dabar su visais titulais norėjo į žemę stačia galvą sulįsti. Gimbutienė būt atkasus jo iškraipytus kaulus ir būtų parašiusi ataskaitoje: „ tuometinės sarmatijos teritorijoje rastas į žemę sulindęs kulto tarnas Vilkaitis. Kentėjo vyrai prie Didžiosios Motinos, oi, kentėjo. Manau, kad ne vien dėl menko dokumentinių filmų finansavimo, bet dėl ne vietoje atsiradusios sažinės. Ar galėjo vadovauti Sarmatijai vyrai, jeigu jų sažinė buvo užpakaly?“.
Finansų Žynį visi apeidavo ratu. Žynys kvepėjo Anykščių vynu ir pinigais.
Didysis Rikis sėdėjo iškėlęs savo šviesiaplaukę galvą ir dairėsi ar kas jo nesiklauso. Šalia sėdėjo smalsioji šviesiaplaukė mergina ir jaukėsi.
- Galiu tau suteikti šansą...
- Suteik, - trumpai kapotai kalbėjo Rikis.
- Šį vakar...
- Aš vedęs.
- Galiu ir diena.
- Man reikės arklių.
- O man  - ne. Bet tau gausiu.
- Kodėl tu nori,kad mes pabėgtume?
- O ką jūs dar mokate? – nusijuokė šviesiaplaukė. Po kelių tūkstanmečių šios merginos palykuonys Nidoje atidarys nudistų pliažą, o Kubiliaus palikuonys bandys jį uždaryti.
Ar gerojo šviesiaplaukė išjos auštant kartu su Didžiuoju Rikiu? Ar visi kaliniai išjos?

Trys tūkstančiai devintieji po balandžio 1 dienos prieš Lietuvos vardo paminėjimą Sarmatija gyveno be ištremtų Didžiojo Rikio Kubiliaus, finansų žynio Šemetos ir kulto tarno Vilkaičio.
Sarmatijoje pūtė vėjas. Pūsk , vėjeli, pūsk.
Didžioji Motina tvarkė maldas ir dainyną. Vartė ką tik iš akmenų skaldyklos „ Kronta“ atneštą, dar akmenskaldžių prakaitu kvepiančią nežinomo poeto – bedarbio, runomis atkaltą dramą „ Vytautas aplanko seimą ir kralikus“.
„ Sorošistų fantazijos“ – pagalvojo Didžioji Motina, bet nusišypsojo, pastebėjusi dramatišką sceną, kurioje ji, Didžioji Motina, pavadinta Dalia.
- Nori įsiteikti..šelmiai...Kokia aš jiems Dalia? Aš tik Dalytė.. kol kas..
Prie Didžiojo kelio, šalia nemažo ąžuolo, Didžiosios Motinos laukė socializmo žynys Bumbliauskas.Prie jo kojų, atidžiai suvyniotas gulėjo Karlo „Kapitalas“ ir odinė makšnelė su 9lt. . Pinigai buvo skirti Prūsų genčiai įkurti ir apgyvendinti Nidos kopose. Žynys buvo pasiruošęs keliauti prie Sarmatijos jūros krantų, ten nuo Birutės kalno nusispjauti tris kartus,“ant laimės“, pagal paprotį ir sugrįžti į Sarmatiją. Pakeliui užsukti į Karaliaučių ir pinigais paremti klajoklių prūsų gentis. Misija buvo garbinga, kilni, todėl jam buvo išduotos elnio kailio kelnės su „kantu“. Nualintoje Didžiojo Rikio Kubiliaus Sarmatijoje buvo likusios tik vienos kelnės, kurios , beje, buvo siūtos iš ryžo elnio odos. Atrodė klaikiai. Žynys norėjo atsisakyti, bet be kelnių link jūros eiti draudė Sarmatijos papročiai ir iš klajojančių lenkių kylantis pavojus. Lenkės paplūdiminiuose ne vieną sarmatą, be kelnių keliavusį, mirtinai „užmaudė.“
Žynys slėpė, kad komandiruotę link jūros vien dėl tų pasiutusių lenkių išsirašė.
Motina tai žinojo, bet tikėjosi, kad lietuvių kilmės vaikinas ne tik lenkes nugalės,bet ir prie jūros paruoš dirvą prūsams.
Didžioji Motina įteikė Žyniui dramą „Vytautas aplanko seimą ir kralikus“, kuri puikiausiai tilpo ryžų kelnių kišenėje. Maža knyga apie didelę dramą.
- Paskaityk, čia apie mane rašo, - nusišypsojo Didžioji. – Ir pastebėk..vadina Dalia..
- O, dangau, jie sužinojo? – neslėpė savo nustebimo Žynys. – Kaip?
- Skelbk ir tu, dabar jau Laikas atėjo.
- Skelbsiu. Su džiaugsmu skelbsiu.
Žynys Bumbliauskas išėjo link Nova Vilnios bado ir pramogų centro. Už keliasdešimt metrų jis tikėjosi kelnes nusimesti..
Didžioji Motina, neslėpdama šypsenos, palydėjo jį žvilgsniu. Nesvarbu, kad jis atrodė klaikiai su tom ryžom kelnėm ir kas dešimt metrų turėjo sustoti ir kilstelti kelnes į viršų, bet jo misija buvo kilni, veidas doras, o akyse švietė džiaugsmo žiburiai įžiebti permainų vilties.
Pūsk, vėjali, pūsk.

 
Didysis Rikis Kubilius kreipėsi į Nova Vilnia duonos ir žaidimų miesto piliečius:
-          Sakyk ko nori, - iš minios sušuko geltonkasė.- šviesiaplauki,....
-          Yra kitas kelias. Yra kita šalis, kurią mes privalome sukurti. Šita šalis – nesusikūrė. Tinginiai negali sukurti valstybės, santvarkos, pelno. Jie gali sukurti tik dykumą. Ar norit gyventi dykumoje?
-          Kyšininkai ir vagys. Mes esam bankų ir valdžios įkaitai. Bankams duota per daug laisvės. Teisybę sakyk, nebijok kalėjimo, - pasipiktino raupsuotas valdininkas, kuriam dirbti buvo likę vos keletas valandų
-          Tai norit ar nenorit dykumoj gyventi?
-          Sekantis klausimas, – pasigirdo iš minios beturčio Šarkino balsas.
-          Ko čia žvengi? Gal esi asilas ar arklys?- kumštelėjo Šarkinui bedarbis skitas – sorošistas, gerokai apaugęs plaukais.
-          Mes sukursim šalį be pinigų, bet su mokesčiais,- tęsė ugningą kalbą Didysis Rikis. - Be rašto, bet su mokytojais, be brangios policijos, bet su pigiais nusikaltėliais. Įvesim sažinės mokestį. Įvesim veido mokestį. Apmokestinsim barzdas ir plaukus. Senus žmones vešim į miškus pririšim prie 5 procentų Sodros medžių..
-          Visi bankų analitikų pasisakymai yra verti myžalo putos, - pravėrė akis gerai uždirbantys griaunant pilis kareivis. Basas kareivis.
-          Ei, kaip tai vešim? – pasipiktino Vištyčio ežero fagotininkas. Tiesa, girtas, bet jau blaivėsi.
-          ...vešim su rogutėm ir paliksim juos šventose Giraitėse melstis..be pensijos, bet su Sodros medžiais. Parduosim duoną ir pirksim pramogas. Matau ne visiems tai patinka. Bet ne visi ir liksim šitoje valstybėje. Tokios veiklos reikalauja mūsų priešai sarmatai. Mes sukursim valstybę, kurią ne kiekvienam durniui suprasti.
-          Dėk jam į akį..
-          Pats dėk..
-          Aš tiesa. Manęs niekas nesunaikins.
Atėjo eilė kalbėti priešmirtinį žodį kulto tarnui.
-          Ei, ar yra kas nors iš jaunimo teatro? Nėra? Aš svetimiems nekalbėsiu. Aš irgi tiesa ir jūs manęs neperkalbėsit. Mirsiu aukštai iškėlęs..
-          Vėlu, dieduk, vėlu, - šypsojosi šviesiaplaukė.
Finansų žynys krapštėsi nugarą – žadino sažinės balsą, bet balso nebuvo.
-          Jūs man pasakykit, kas išrado skaitmenis? Niekas nežinot? O aš žinau: arabai. Jie kalti, kad skaičiai biudžete nesueina. Aš nekaltas. Tai jie kalti. Pasigailėkit..aš tik samdomas..Sudie, Anykščiai...
Teisėjai išėjo ruošti nuosprendžio.
Ar sugrįš?