. Trys tūkstančiai devintais metais Po balandžio 1 dienos .Iki Lietuvos paminėjimo buvo likę..

Skitai – Sorošistai neturėjo kalėjimo, kuriame būtų garbinga laikyti Didįjį Rikį Kubilių, finansų Žynį Šemetą ir kulto tarną Vilkaitį. Todėl garbingus Sarmatijos tremtinius jie pririšo vidury pievos su lenciūgais. Po keletos tūkstantmečių Lietuvos kaimuose taip bus rišami buliai, karvės ir kiti naminiai gyvuliai. Įmamas kuolas, kalamas, lenciūgas rišamas po kaklu. Prižiūrėtojai tiesiog perkelia kuolą į kitą vieta, kur dar žolė neištrypta. Vėliau jau civilizacijai pažengus, kaliniai bus atskiriami nuo gyvulių ir laikomi pastatuose, o gyvuliai – aptvaruose. Bet iki kolūkių sistemos dar buvo likę keli tūkstančiai metų.
Skitų – Sorošistų pigieji valdininkai visada rinkdavosi prie nuteistųjų pririštų pievose kalinių. Reikia pasakyti, kad po audringos kalbos teisme Didysis Rikis Kubilius sulaukė daug besidominčių jo mintimis. Susirinko nemažas būrys bedarbių, sodros mokesčių iškamuotų, patarėjo mokesčių klausimais paklausyti, padiskutuoti, užduoti klausimus Didžiajam Rikiui. Nei finansų žynys, nei kulto tarnas tokio dėmesio nesulaukė.
Labai išbadėjęs ,į talentingą žurnalistą panašus bedarbis, priartėjo prie kulto tarno ir paklausė:
- Ei, bebenčiuk, už kiek parsidavei kultui? Po kiek opiumas liaudžiai?
Baubinu atsakė kulto tarnas. Draskė žemę ir trynė užpakalį į runomis išrašytą akmenį – sažinę žadino.
Bedarbis žurnalistas tik nusispjovė ir nuėjo tolyn nuo kenčiančio.
Kulto tarno tėvas, buvęs valtininku Atlantidoje, sakydavo būsimajam kulto tarnui: „ Tu dar žemę droši dėl Baltų Atlantidos“. Oi, netikėjo, oi, netikėjo plikabambis,dabar su visais titulais norėjo į žemę stačia galvą sulįsti. Gimbutienė būt atkasus jo iškraipytus kaulus ir būtų parašiusi ataskaitoje: „ tuometinės sarmatijos teritorijoje rastas į žemę sulindęs kulto tarnas Vilkaitis. Kentėjo vyrai prie Didžiosios Motinos, oi, kentėjo. Manau, kad ne vien dėl menko dokumentinių filmų finansavimo, bet dėl ne vietoje atsiradusios sažinės. Ar galėjo vadovauti Sarmatijai vyrai, jeigu jų sažinė buvo užpakaly?“.
Finansų Žynį visi apeidavo ratu. Žynys kvepėjo Anykščių vynu ir pinigais.
Didysis Rikis sėdėjo iškėlęs savo šviesiaplaukę galvą ir dairėsi ar kas jo nesiklauso. Šalia sėdėjo smalsioji šviesiaplaukė mergina ir jaukėsi.
- Galiu tau suteikti šansą...
- Suteik, - trumpai kapotai kalbėjo Rikis.
- Šį vakar...
- Aš vedęs.
- Galiu ir diena.
- Man reikės arklių.
- O man  - ne. Bet tau gausiu.
- Kodėl tu nori,kad mes pabėgtume?
- O ką jūs dar mokate? – nusijuokė šviesiaplaukė. Po kelių tūkstanmečių šios merginos palykuonys Nidoje atidarys nudistų pliažą, o Kubiliaus palikuonys bandys jį uždaryti.
Ar gerojo šviesiaplaukė išjos auštant kartu su Didžiuoju Rikiu? Ar visi kaliniai išjos?