24 sarmatija.
Toliau per Žemaitiją žynys Bumblauskas keliavo su Medžiotoju.
Ties būsima Šiluva, einant ąžuolynu link Tytuvėnų, žynys ir Medžiotojas pastebėjo žmones. Jie nešėsi įvairius žemdirbystės įrankius, dėvėjo kailines kelnes tiek moterys tiek vyrai.
Medžiotojas ir Bumblauskas sugulė ant kalvelės, kad galėtų nepastebimai sekti žmonių būrį.
Pastebėjęs moteris Medžiotojas paklausė:
- Lenkės?
- Ne. Sarmatai bėga nuo karo. Emigrantai.
- Žmona – nebūti?
-   Ne tau Martynai mėlynas dangus, -  atsakė žynys.
- O kam? – naiviai paklausė Medžiotojas.
- Tai keltai. Kabinsi  jų moterį – gausi į snukį. Supranti?
- Supranti, - lyg aidas pakartojo Medžiotojas. Jis nepasakė žyniui, ką jis galvoja. Šiaurėje visi dalinosi žmonomis į kairę ir dešinę. Kodėl keltai negali?
Toliau skverbdamiesi per neįžengiamus miškus Medžiotojas ir žynys stebėjo keltų migraciją.
Vienoje emigrantų grupelėje ties Tytuvėnais, žynys pastebėjo keletą Sarmatų – menininkų: Gogeną, Tulūzą, Žerarą Filipą, Luji De Fiunesą. Jie sėdėjo ant Brydvaišio ežero kranto ir dalinosi mažą kurapką keturiese. Žynys juos pažinojo, ne kartą yra taip sėdėjęs prieš karą. Jiems visada buvo sunku susirasti maisto – jie buvo menininkai. Žinoma, jie pavalgys sočiai, bet tai bus po keturių tūkstančių metų. Dabar jiems Devai siuntė mažą skanią kurapką.
Žynys apsidairė. Medžiotojo nebuvo šalia.
Prie menininkų laužo kilo šurmulys. Tulūzas bėgiojo kaip pamišęs. Žeraras šaudė iš lanko  kur pakliuvo. Fiunesas mosikavo rankomis, bet nuo laužo nesitraukė. Tik dabar žynys pamatė Bridžitą Bardo, kurią į krūmus tempiasi jo draugas Medžiotojas.
Savo akimis  nepatikėjo Bumblauskas. Jis pasikėlė ryžo briedžio kelnes ir leidosi bėgti į mišką.
Švilpė Žeraro strėlės. Girdėjosi Bridžitos Bardo aimanos. „ Mane suės“ – nepaliko jo mintis. Jie dar vakar buvo girdėję kalbas apie Sarmatų – emigrantų žiaurumus. Viena grupelė kalbėjo, kad ties Šiauliais, kartu su kopūstais, emigrantai suėdė Didžiosios Motinos pasiuntinį, kuris prieš mirtį rėkė: „ perduokit, Bumblauskui, kad grįžtu namo“, bet buvo suėstas iki liežuvio kaulo. Žynys žinojo, kad sarmatai sužvėrėja ne be reikalo.
Stojo tyla.
Bumblauskas stovėjo ties Epušio ežeru. Jis bandė atsikvėpti po smarkaus bėgimo. Atsiduso. Tyla kuteno ausis.
Žmogaus ranka palietė jo petį.
- Medžiotojas, - pasakė Medžiotojas. Žynys iš baimės pirstelėjo.
Garsui išsisklaidžius liko kvapas. Tyla vėl kuteno ausis.
- Begėdis, - pasakė sėdinti ant medžiotojo pečių Bridžita Bardo.
Naktį Bumblauskas, Medžiotojas ir naujoji žmona Bridžita Bardo praleido prie laužo ties ta vieta, kur po trijų tūkstančių metų kursis Gudeliu kaimas.

Kanados archeologų ekspedicija gėrė jau antra savaitė. Stepė, kurioje kasinėjo mokslininkai, vasara išdžiūdavo kaip paklodė vėjyje.
Baigėsi duona, kapai ir radiniai. Ekspedicijos vadovas gavęs žinią, kad jo dvi žmonos pabėgo iš Ontario provincijos  į didmiestį ir paliko jo namuose daug neplautų lėkščių ir puodelių, sėdėjo prie nežinomo kurgano ir verkė.
Žlugo jo teorija, kad lietuvių gentis kilo iš šokančių ir dainuojančių Sarmatų. Kurgane, kur šveicarų istorikų duomenimis turėjo būti palaidotos visos Nova Vilnia šiukšlės, kurias surinko po bado ir šokių šventės darbštūs bedarbiai, tiesiog nebuvo pastebėtos. Jokių šiukšlių: nei sąskaitų už reklamą, nei lozungų likučių, nei perduotų kyšių ir kitų „ išplautų“ pinigų. Jokių sąrašų. Kaip jis įrodys, kad lietuvių gentis, gavusi pelno iš šventės viską susidėjo į kišenes ir patraukė link jūros? Ko jis tada daužė šveicarų mokslininko plikę?
Šveicaras įrodinėjo, kad lietuvių gentis – tai Indijoje gyvenusi labai graži šeima, kuri labai greitai dauginosi, todėl Indijos valdžia apdėjo šeimą labai dideliais mokesčiais už kiekvieną lietuvį. Versli šeima sugebėjo išsimokėti mokesčius, todėl Indijos kultūra suklestėjo. Oho, kiek pinigų buvo sumokėta. Iki šiol maharadžos auksiniais batais vaikštinėja. Būtų ir dar labiau klestėjusi Indija, bet atsikėlusi vieną rytą lietuvių šeimos galva tarė: pabudote? Tai kelkitės..einam. užteks čia mokesčius mokėti. Parodysiu jums laisvę. Gyvensim be mokesčių. Gyvensim ir dauginsimės. Ir bus sarmata tiems, kas paniekins laisvę. Šeima pritarė ir išėjo iš Indijos.
Už tokią teoriją šveicaras gavo per plikę tris kartus, o teisme sakė: keturis.
Reikėjo kanadiečiui rasti lietuvių popierius ir viskas būtų paneigta. Šis kurganas buvo paskutinė dvigubo Kanados našlio viltis.
Viltis jau dvi savaites buvo žlugusi.
Mokslininkas sėdėjo prie kurgano apimtas nevilties ir sapnavo.
Jis aiškiai savo akimis matė kaip Siparis šoka valsą su Nova Vilnia valdytoja. O čia dabar kas? Maceina riestais batais raitosi klumpakojo ritmuose? Pirmasis klumpakojis? Reikia užfiksuoti. Kelinti metai prieš mūsų erą? Ką fiksuoti: Siparį ar Maceiną? Sunki mokslininko dalia Kanadoje ir už jos ribų. Reikia paklausti Sipario: kurie metai?
Kanadietis sapne mato savo rankas, kuriomis nori pagauti Siparį už peties. O čia dabar kas? Siparis žiūri į mokslininką ir jo rankose ..varpelis. Skamba varpelis: dilin, dilin.
Mokslininkas pabunda nuo varpelio garso. Skamba jo mobilus telefonas: dilin ,dilin.
- Alio, - atsiliepia kanadietis.
- Džonai – tu esi nuostabus, - kalbėjo jo antroji žmona Pamela.
- Taip aš nuostabus, - nusišypsojo Džonas.
- Bet aš – nuostabesnė. Ar ne?
- Taip. Tu nuostabesnė, mano mažoji Pamela.
- Tave palieku. Radau už tave nuostabesnį žmogų – jis artistas, kultūristas. Jis puikus pašnekovas. Elegantiškas vyras. Jis lietuvis. Jis Siparis. Atvyko į Kanadą filmuotis „bajevyke“. Laukiu tavo pritarimo akiniuotas šūdžiau.
- Palik mane ramybėje. Durnė.
Numetęs ragelį Kanados mokslininkas ataskaitoje parašė:
„ Rasti strėlių antgaliai (3) bei auksiniai papuošalai( vestuvinis žiedas(1), pirktas Ontario provincijos parduotuvėje „Aukso smiltelė“ ( 700 dolerių), grandinėlė (45cm), auksinis šaulio medalionas ( velnias žino kur pirktas. Ką aš turiu žinoti, kur Siparis perka auksą??) tapo nenuginčijamais įrodymais, kad lietuvių gentis atskilo nuo Sarmatų ir patraukė link jūros, dėka šeimyninio ginčo tarp rimtų vyrų ir nesterilizuoto Sipario. Įvykusio konflikto daiktinius įrodymus pristatysiu sugrįžęs į Kanadą.“
Pabaigęs ataskaitą Džonas išėjo ieškoti seno kanadietiško viskio.
Gal jis ir perrašys savo ataskaitą, bet jo šeimos tragedija lėmė, kad Kanados mokslininkai iškėlė specifinę lietuvių tautos atsiradimo teoriją.

Nova Vilnia valdytoja pažvelgė pro langą. Matėsi aikštė, Latėno kojos ir tolumoje Maceinos plikė.
- Žmonės reikėtų nuraminti, - pasakė Valdytoja.
- Pašnekės ir nusiramins. Žmonės tik kapuose ramūs, - sugniaužė kumščius Latėnas.

Minioje, susirinkusioje pagrindinėje Nova Vilnia aikštėje, nuvilnijo: „Kalbės Maceina“.
Merginos ir moterys saldžiai apsilaižė lūpas. Kai kurios apsilaižė dantis.
Vyrai pasikasė sarmatiška sąžinės vietą. Keletas ėmė demonstratyviai krapštytis dantis, kas sarmatų papročiu reiškė, kad jie nemėgsta roken rolo.
Kažkodėl sakyti kalbą išėjo Siparis.
„  Ne šventieji puodus lipdo, - pradėjo oratorius. – Mes – talentingi žmonės - visi,mes – sarmatai, kaip tu ir aš.
Mes šios tautos išrinktieji sakyti tiesą ir patvirtinti idealus. Mes pasakom žmonėms kuo tikėti ir kas yra tautos išdavikai. Šiandien mes susirinkom nuspręsti: ką reikia smerkti ir ką užkelti ant paminklo pakylos. Ar pasiruošę tai padaryti šiandien?
Iš minios šūktelėjo: „Kalbėk – mes klausom“. Tai buvo moteris. Sipario moteris. Jai pritarė visa minia: „Kalbėk – mes klausom“.
Siparis pasikrapštė smakrą, kas reiškia: „Dėsiu teisybę“.
„ Riki, mes tave rinkom? Tu mus išklausei? Ar tu gėrei su mumis, kad galėtum pasakyti , ko mes norim? Ar keldamas taurę su mumis tu sužinojai , ką mes laikome išdavikais? Ar bent supratai, ką mes pakelsime ant paminklo pakylos? „
„ Mes su juo negersim“ – pyptelėjo iš minios.
Ir tą akimirką ,tarsi atskubėjusi Devintoji banga, minia pratrūko: „ Šūdas“.
Galingas miško aidas pakartojo: „ Šūdesnis“, o kalnais ir kalvomis drebėjo: „ Šūdinis“.
Rėkė moterys laisvos ir laukiančios išmokų, rėkė benamiai, kurie niekada namų neturėjo, bet kruvinom akim baubė ir tie, kurie turėjo, bet bankai juos paėmė, rėkė bedarbių minia, klykė tie , kuriems atimtos pašalpos, tie, kurių darbas buvo neapmokamas, tie , kuriuos smaugė bankų kreditai šaukė susiriesdami,paleido gerklę ir tie, kuriems vietoje širdies plakė pinigai. Niekas nieko nereikalavo tik šaukėsi Vilties.
Vilties reikėjo ir kvailiams ir protingiems.
Galingai sukilo Sarmatai. Vieningai.
Rėkė net tie, kurie galvojo, kad gerti su Rikiu neverta, kad reikia iš kart „dėti“.
  Sarmatiją drebino vienybės atodūsis. Būna toks momentas istorijoje, kada girdisi tik vienas žodis, kuriame nuskęsta visos kitos abejonės.
Klausykit, tai plaka Ugnikalnio širdis.
Didelį pasisekimą gavo Siparis. Mergos „myžo į korsetus“. Protingi vyrai verkė.
Tada išalkusi minia sustingo.
Pasirodė Maceina ant pakylos.
Minia laukė žodžio.
Tyla buvo tokia, kad jo žingsnių garsas aidėjo per laukus ir klonius toli iki pat Romos imperijos sienų.
Istorikai rašo, kad Maceinos žingsnių aidas privertė karste apsiversti imperatorių Cezarį.
Bet kas mums Cezario sapnas? Jo akyse buvo amžinybė, o Sarmatija turėjo išgyventi.  Visi laukė paskutinio žodžio.
Visi žinojo šitą žodį, bet niekas nedrįso jo ištarti.
Maceina ištarė:
„ Netikras Rikis“.

Didžiojo Rikio Kubiliaus armijai stojo neramūs laikai.
Pergalės, kurios buvo tarsi gegutės kukavimas, nukeliavo į praeitį.
Pralaimėjimai persekiojo tarsi kraugeriški uodai nekaltą vienišą stirniną.
Finansų žynys Šemeta nebesurinko ne tik biudžeto, bet rytais nerasdavo savo akinių.
Kulto tarną Vilkaitį ištiko juoko priepuolis. Vieną rytą jis prisiminė, kad jis vedęs ir turi vaikų.
Atėjo metų laikas, kada ne tik Sarmatijoje, bet ir Sorošistų – Skitijoje iš medžių krenta kiaušiniai. Po trijų tūkstančių metų, tą metą žmonės pavadins Velykomis, bet tuo laiku Sarmatijoje buvo ne Velykos, o savotiški sarmatiški Nauji Metai.
Didysis Rikis ,stojus Velykų metui, visada sušaukdavo likusius nuo mūšių protingus.
Finansų žynys Šemeta , pasislėpęs oloje, bandė pusryčiams sudoroti trijų metrų ilgio lydeką, kurią jam slapta atgabeno mokesčių rinkėjai iš Rubikių ežero.
Pasirodė Didysis Rikis:
-    Lauksiu ąžuolų giraitėje, spręsim.
Kulto tarnas Vilkaitis kaip tik matavosi naujus karaliaus rūbus, bet jam netiko sijonas.
„ Gal tai moteriški rūbai? – galvojo kulto tarnas, kada tarpuvartėje išdygo Didysis Rikis:
-    Apsirenk ir jojam į ąžuolų giraitę.
-    O šitie rūbai netiks?
-    Nejuokink žmonių, - trumpai kaip fizikas atsakė Didysis.
Siparis su Maceina lyg tikri Sarmatų Devai po kulto išgertuvių, tankiuose krūmuose laužė berželio šakas – ruošėsi sunkiai, šaltai sarmatiškai žiemai, nors buvo Velykų rytas.
Didysis Rikis stovėjo ant kalno, nes norėjo padaryti gerą įspūdį Maceinai ir Sipariui,nors ir sėdėjo ant asilo, vis tiek jis mažai matėsi ir įspūdis buvo ne koks.
Pamatęs ant kalno asilą, Maceina šūktelėjo.
-    A jau?
-    Baikit gert – lauksiu ąžuolų giraitėje.

Ąžuolų giraitėje garsiai čiulbėjo archeologams nežinomų paukščių minia.
Žyniai stovėjo ratu apie storiausią gerai palaistytą ąžuolą, kuris augo šioje giraitėje nuo pirmo ledynmečio pabaigos.
-    Po Perkūnu, - pradėjo kalbą Didysis. – Turim vieną klausimą: kas bus su mumis, kada mes tiek blogo padarėm Sarmatijai?
Vos tik Rikis ištarė savo klausimą kaip subangavo oras, dangų sudrebino griaustinis, pasipylė kruša, kuri šaltu vandeniu apliejo stovinčius po ąžuolu, žaibas nušvietė pliktelėjusius vyrus, tarsi saulės spindulys sublizgėjo perliniai Maceinos ir Sipario dantys, finansininko akiniai paraudo tarsi atspindėtų saulėlydį.
-    Ką tai reiškia? – nejuokais išsigandęs paklausė Didysis, jis buvo prisimerkęs nuo perlinių Maceinos ir Sipario dantų blizgėjimo.
-    Prieš skirdamas bausmė – išklausysiu tavęs, - pasigirdo balsas.
O koks tai buvo balsas? Aukštas kaip sopranas ar žemas bosas? Šveicarų mokslininkų grupė skelbė tyrimus apie balsus , kuriuos galėjo girdėti Didieji Rikiai, šemetos ir kiti prisidirbę žmonės, bet duomenų iki šiol neskelbia. O Kanados mokslininkų elitas niekada netyrinėjo jokių balsų, bet duomenis paskelbė. Vienoje radijo laidoje jie pristatė Devų balsus. Nuleidžiamo unitazo vandens šniokštimo fone girdisi aiškiai tariami rusiški keiksmažodžiai, kaip ir dera nuleidžiant tulike vandenį. Kanados mokslininkas, pristatantis įrašą, komentuoja: „ įsiklausykite į tonaciją. Nekreipkite dėmesio į tariamus žodžius, nors ir atpažinsite gatvės žargoną. Esmė – tonacija.“
Tonacija iš tiesų įspūdinga. Lietuvių archeologai mėgėjai – avantiūristai - nacionalistai įrašą nukopijavo internete. Kažkokiu būdu nuleidžiamą vandenį iš įrašo pašalino ir ,gerdami alų, mėgavosi gatvės žargonu. Ir atradimas neprivertė ilgai laukti. Vienas nacionalistas įraše atpažino Sarmatų bedarbio karo vado Noviko balsą.“Tai Novikas, - rėkė nacionalistas. – Tai jis, nors jūs mane užmuškit“.
Tikroji tiesa išaiškėjo dabar, o tada, prieš tūkstantmečius, Didysis neatpažino su kuo kalba. Jam tai buvo Devo balsas.
-    Klausk, šviesiausias - ištarė Didysis ir iš kart pasigailėjo tai pasakęs.
Pasigirdo trijų milijonų musių zyzimas. Musės didžio sulig majonezo  indelis sutūpė ant ąžuolo šakų. Jų akys panašios į karštą lavą aštriai žvelgė į stovinčius vyrus.
Buvo matyti, kad ruošiasi viską apšikti, vos tik gaus nurodymą.

Žynys Bumblauskas priartėjo prie būsimos Žemaitijos sienos. Stūksanti giria ošė žemaitiškai. Ten, toje girioje paukščiai giedojo žemaitiškai, ten grybai augo palenkę galvas link būsimų Telšių, o žvėrys dabinosi žemaitiškom spalvom. Tai iš karto pajuto aštria mokslininko intuicija apdovanotas žynys. Jam iš kart apsvaigo galva, kojos ėmė linkti per kelius, rankos svyro žemyn tarsi emigrantui įėjusiam į gimtąjį diendaržį.
Pritūpė Bumblauskas ant Žemaitijos – Aukštaitijos sienos ir į Devus pakėlė akis:
- O Devai , Devai, Perkūne Perkūnėli, širdim kalbu..mano lūpos taria..kartokit paskui mane..že - tai žemė, mai – tai maitintoja, ti – tai mano žemė maitintoja ir  ja – tam pritaria visi iki vieno žvėrys laukuose ir miškuose..Ja..ja  mano žemė maitintoja.. Iš kur tas žodis? Tikriausiai iš mano širdies..žemaitija...Įsiminkit šitą žodį laukai..kloniai..miškai..ir tu mažas paukšteli..žinok kur sėdi..ant Žemaitijos ąžuolo šakos..o žinai koks milžinas išaugs iš šitos gilės? Tyli? Tylėk, kvaileli paukšteli, nes aš čia šeimininkas..aš valdovas..pirmininkas..po perkūnais..
- Kas toks? – pasigirdo iš už medžio. Balsas buvo prikimęs. Kalba nerišli. Jautėsi šiaurietiškas akcentas.
Žynys įsivaizdavo, kad jis vienas visoje Žemaitijoje.
- Kas tu? – paklausė Bumblauskas, manydamas, kad tai Devas prabilo, kad Devas neturi su kuo pasikalbėti tik su žynių, tupinčiu ant žemės.
- Šiaurės elnias. Medžioti. Elnias – pabėgti. Medžiotojas sekti pėdą, - atsakė krūmai.
- O kur žemaičiai? – nustebo žynys.
- Žemaitis – negyventi. Šalta. Medžiotojas – gyventi. Medžiotojas – gudrus. Lapė.
- Kur tu matei elnią? Čia jų negali būti.
- Elnias yra. Elnias bėga. Medžiotojas sekti pėda. Miškas.
- Čia mano namai – aš čia šeimininkas, - supykęs rėkia Bumblauskas. Kas čia dedasi? Svetimšaliai jo diendaržyje?
- Laba diena, šeimininkas. Tavo miškas. Mano elnias. Lado?
- Kur tu? Išlįsk, po perkūnais..
- Ėėė.. medžiotojas bijoti miško šeimininko. Medžiotojas gudrus. Lapė. Šeimininkas – varijotas būti.
Rėkdamas „ užmušiu negyvai“ žynys puola į mišką.
Parėkavę, pasidaužę Medžiotojas ir Žynys užsikūrė laužą ir sėdo kepti, ką turėjo: medžiotojas – mėsą, o žynys – grybus.
- Toli tavo miškas? – paklausė žynys. Bumblauskas rezgė planą, kaip atsikratyti šiaurės gyventojo. Medžiotojas ilgai vartė mėsą.
- Medžiotojas. Miškas. Neturėti. Turėti ledas. Medžiotojas išeiti medžioti. Didelis lokys. Rankomis kovoti. Mėsą ilgai nešti.  Žmona sušalti. Ledas. Medžiotojas  verkti. Ieškoti žmonos. Eiti Estija, Latvija. Nebūti miškas. Nebūti gražios žmonos.
- Ieškai žmonos?
- Visai nėra žmonos, - atsiduso Medžiotojas.
- Nori lenkės žmonos?
- Žmona šildyti Medžiotojas. Lenkė šilta?
- Lenkė karšta. Lenkė – jūroje maudosi. Supranti? Guli va taip..kopose. Saulė čia šviečia..
- Noriu, - linkteli galvą Medžiotojas. – Noriu žmona.  Lenkė – nesušalti?
- Ne, ten šilta. Prūsai ten..
- Noriu lenkė žmona.
Jie sėdėjo ir tylėjo. Ošė žemaitiškas miškas. Medžiotojas prisiminė savo sušalusią žmoną, kurią rado grįžęs iš medžioklės. Kaip tyčia parnešė mešką, o žmona ledo gabale kaip vabzdys gintare. Kaip jis šildė, trynė, bet žmona sėdėjo ir nieko neatsakė. Tada dešimt mėnulių jis sėdėjo ir valgė mešką. Tada sėdėjo alkanas ir verkė. Devai jam atsiuntė elnią. Jis pamatė elnią ir norėjo jį pavyti. Elnią jis vijosi toli už ledynų , kur gyveno, per visą Rusiją, Estiją, Latviją. Bet elnio negalėjo pavyti. Kai jis norėdavo šauti jam pasirodydavo lede įšalusi žmona ir paprašydavo pasigailėti elnio. Jis bėgo paskui elnią, kol sutiko žmogų, tas žmogus buvo Bumblauskas.
Žynys jautėsi kaip namie. Jam buvo šilta. Jo žmona nesušalo, nes neturėjo žmonos. Jam patiko Žemaitija. Čia ne taip šalta, kur į ledą įšąla žmonos. Širdies kamputyje jis svajojo apie žmoną, bet tik kamputyje.
Bumblauskas, sėdėdamas prie laužo pajuto, kad jam patinka Medžiotojas. Jis pakeitė savo išankstinę nuomonę apie šiaurės medžiotojus. Jie nieko sau vaikinai.

Geriausiu Sarmatijos puodžiumi vadinamas Kazlas atsikėlė iš lovos laimingas ir su ietimi rankose.
Trys Vestalkos stovėjo prie jo lovos – visą naktį nemiegojusios, nesimeldusios, bet švariomis dar nuo vakar nupraustomis nugaromis.
- Kodėl ..ietis mano rankose? – nusistebėjo puodžius.
- O, mūsų Deve, - choru atsakė merginos.
- O jūs ko dabar nusišnekate? Kai guliausi ant šono lyg ir nebuvau Devas.
- O, mūsų Deve, - vėl choru pakartoja merginos.
- Mergos, baikit, o tai kad.., - puodžius užsimoja ietimi.
Vestalkos sutupia. Dėl viso pikto.
Tada Kazlas pasileidžia bėgti. Per stepę link kurgano lekia geriausias Sarmatijos puodžius su ietimi rankose.
Paskui jį, gerokai atsilikusios bėga trys Vestalkos.
Bėga link Sipario.
Siparis kaip kiekvienas save gerbiantis ir išdidus sarmatas veltui laiko neleidžia, o drožia sau paminklą.
Akmuo, kurį jis drožia , pašlapintas rytinės ožkos rasa. Suprask – šventas.
Drožiasi gerai, į tą pusę, kur reikia. Akmeny ryškėja ryškūs Sipario bruožai.
Pasirodo bėgantis Kazlas.
- Sipari, mane mergos vejasi..
- O ką aš tau sakiau? Užsiklok..užsiklok..Vėl miegojai neužsiklojęs.
- Kur man slėptis?
- O mergų daug?
- Trys. Nepezėk..kur man įlįsti?
- Trijų mes neįveiksim. Bėgam.
Pirmas bėga Kazlas paskui – Siparis. Vestalkos vejasi.
Prabėga pro pečenegų iškamšas, čia pat gatvėje pastatytas džiovintis prieš saulę.
- Kam tau ietis, Kazlai? – sunkiai kvėpuoja Siparis.
- Tai mano turtas...
- Mesk tu ją..tolyn..
- O kaip aš mergas priviliosiu?
- Žinai, Kazlai, nebūčiau draugas..
- Tu tikras draugas..
- Klausyk, jei aš tau draugas ar galėtum man vienai nakčiai..šitą ietį paskolint?
- Paskolinsiu. Bet su tavim nuo mergų nebėgiosiu..Sutariam?
Siparis ir Kazlas įbėgo į Nova Vilnios valdytojos kabinetą.
Pamačiusi Kazlo ietį, Valdytojo plačiai, moteriškai nusišypsojo.
Vestalkos įbėga ir sutupia:
- O, Deva tu mano, - choru gieda Vestalkos, nenuleisdamos akių nuo Kazlo.
- Kas jūs kvietė? Von, - išdidžiai, kupina moteriško pasitenkinimo šaukia Valdytoja.
Gera būti Valdytoja ir rėkti kitoms moterims ir matyti kaip kitos moterys nešdinasi von.

20 sarmatija.
Puodų meistro ir vytelių meistro sąmokslas.
Nova Vilnios valdytoja išklausė pasiuntinio apie prasidėjusį Sarmatų ir sorošistų karą, apie pirmuosius mūšius ties Nežinomu kurganu, liepė pakviesti garsiausius puodų meistrus ir vytelių pynėjus. Karas jai nerūpėjo. Ji nesuprato dėl ko žmonės kariauja, vagia ir tyčiojasi.  Širdimi ji buvo pagonis, o protu – pralenkusi savo laikmetį trim tūkstančiais metų. Moteriška intuicija jai šnabždėjo: „ Pasitark su Latėnu..bus geriau“.
Latėnas buvo darbštus, barzdotas ir mokėjo išklausyti. Kaip kiekvienas pagonis – jis žinojo paukščių ir žvėrių kalbas net galėjo tai užrašyti runose. Bet žmogaus kalba jis nemokėjo nei rašyti nei skaityti. O, gaila, brolau.
Latėnas užrašė priešmirtinius strazdo giesmininko žodžius ir čia pat nusuko jam galvą.
- Krauju..krauju pasirašyk, - ištarė jis ir strazdo krauju pasirašė runomis ant akmens. Paukštis, suspaustas tvirtose vytelių pynėjo rankose tylėjo. Latėnas jo išklausė.
Į aptvarą, kuriame sėdėjo Latėnas įlėkė Valdytojos pasiuntinys:
- Turiu tau žinią.
- Išklausysiu, - padėjo negyvą paukštį, kad pasiuntinys matytų su kuo turi reikalą.
- Tave kviečia į posėdį. Nori iš darbo išmesti.
- Kada?
- Kuo greičiau.
- Tai bloga žinia.
- Nežudyk.
- Pasakyk gerą žinią.
- Ne tik tave kviečia, bet ir tą prie upės..kur Užupyje gyvena..pamiršau..
- Prisimink. Sėskis. Atsisėsk taip, kaip nori numiręs sėdėti.
- Nežudyk.
Išklausęs pasiuntinį Latėnas nusuko jam galvą ir paliko sėdintį, kaip tas ir norėjo sėdėti.
Pakilo Latėnas nuo akmens, kuriame runomis buvo parašyti paskutiniai pasiuntinio žodžiai.
Mokėjo Latėnas išklausyti. Mokėjo suprasti ir paukštį ir žmogų.
Pakeliui pas Valdytoją Latėnas ėjo ir linkčiojo kiekvienam sutiktam, o tie sutikti – linkčiojo Latėnui.
Įeidamas pas Valdytoją Latėnas stabtelėjo. Jis pagalvojo: ar ne per dažnai aš sveikinuosi? Kam man to reikia?
Jis net nepastebėjo, kad jo rankos kruvinos. Tai pastebėjo visi, o jis – nepastebėjo.

Pirmasis Sarmatų ir sorošistų mūšis vyko ties Nežinomu kurganu.
Į saulė besistiebiantis Nežinomas kurganas sarmatams buvo šviesos simbolis, o sorošistams – gulėjimo numirus simbolis.
Dėl ko kovėsi sorošistai ir sarmatai archeologai iki šiol nesutaria. Kanados mokslininkų grupė , vadovaujama emigranto iš Lietuvos Rosso, , savo radiniais teigia, kad vyko kova dėl duonos, o šveicarų istorikai, vadovaujami emigranto iš Lietuvos Džono Strong radiniais iš mezozojaus eros paneigia Rosso  radinių interpretaciją ir teigia, kad dėl duonos žmonės niekada nesikušo ir nesikuš. Sarmatai buvo labai taikūs žemės gyventojai ir duona jų nedomino. Jie galėjo ginti savo Devus. Strongas viename Šveicarijos  kurortų, duodamas interviu, yra rėžęs tokią kalbą:
- Pagalvokit: jeigu kaimynas nudurs jūsų karvę. Nėra ko juoktis : pasakiau, jeigu nudurs. Istorijoje yra taip buvę. Jūs paduosit į teismą, sieksite teisiniu keliu susigražinti nuostolius? Tiesa? Jums suprantama? Taip vyko visuose epochose ir visos valdžios laikėsi šitos pareigos: apginti jūsų interesą. Jums suprantama, žurnaliste? O dabar atidžiai paklausykite kaip karvės praradimą sprendė sarmatai. Sarmatai laikėsi nuostatos, kad gyvuliai, šiuo atveju karvės yra atskira gamtos dalis. Karvę jie laikė ateive iš karvių šalies. Jie tikėjo, kad karvės turėjo savo įstatymus, todėl jos buvo karvės, o žmonės buvo žmonės, asilai buvo asilai. Mes randame daiktų, statulėlių, kur pavaizduoti įvairūs gyvūnai. Paklauskite kur mes juos randame?
- Kur jūs juos randate?
- Ką tu čia išsidirbinėji? Ko tu kartoji kaip papūga? Normaliai paklausk: kur radote gintarinę karvės statulėlę?
- Ponas Strongai, nereikia manęs mokyti kaip tavęs klausti. Abu mes iš Šiaulių ir nėra ko čia trintuku apsimesti. Gerai? Ko žiūri?
- Tu iš Šiaulių?
- A tai ne. Dėstyk tas savo nesąmones, nes aš laiko neturiu. Merga lovoj atšals. 
- Tai jeigu tu mana žemietis tai viską greitai pavarysiu. Sarmats – yra gamtos vaiks. Jokių gintarinių karvių nesu matęs. Kapuos mačiau tik lavoniukus. Darau išvada: karvės mirtis – karvės reikalas. Mana reikalas – žmonės. Taip galvojo sarmatai. Lementoriškai. Kam ta karvė priklausė – čia jau žmonių bėda. Sarmatas visada buvo ramus, nes nieko neturėjo. Kas priklydo tą ir melžė. Kiek knaisiojaus po jų kapus – nieko nėr. Nieko neturėjo. Tu pažiūrėk lietuviai: atkasi lavoniuką..o jėzaumarija, pilna blėkų, kastuvėlių, ragų – nagų, arklių, karvių kaulų. Lietuvis tik grobė ir grobė ir galvojo kaip į kapus viską nusinešt. O Sarmatas – niekada. Supratai?
- Tai Sarmatas buvo ubagas?
- Durniau. Sarmatas turėjo visą Žemės rutulį.
- Kaip?
- O taip.
Strongas visada mažai kalbėdavo, buvo uždaras ir kuklus žmogus. Jis iki mirties nebuvo nuvažiavęs nei į Kanadą, susitikti su Kanados archeologais nei į Šiaulius, kur mokyklos muziejuje stovėjo jo vaškinė statula, natūralaus dydžio. Jis buvo gerbiamas, bet į Tėvynę negrįžo.

Tai buvo diena, kada Bumbliauskas, einantis link jūros, pasiekė vietovę, kurioje po kelių tūkstančių metų bus pastatytas Saulės miestas Šiauliai. Vietovėje jau tada buvo iškirsti medžiai, o neaprėpiamuose laukuose ir dykynėse augo kopūstai. Bumbliauskas stovėjo toje vietoje, kur vėliau statys Šiaulių penktą vidurinę. Stovėjo prieš būsimą policijos pastatą, prie tvoros , kur po tūkstančių metų Kaziukas su Žiliuku trauks dūmą kol pajuoduos.Ar galėjo tuo metu Bumbliauskas pagalvoti kaip prasirūkęs Žiliukas bėgs į istorijos pamoką ir Truskauskienės paklaustas, ką pasakė Brežnevas paskutiniame partijos plenume, tik sumirksės akimis ir paskutinis dūmelis išsiverš jam iš bežadės burnos. O Kaziukas kikens tyliai , parudusią nuo tabako ranka, prisidengęs burną.
Bumbliauskas nepagalvojo nei apie Žiliuką nei apie Kaziuką – jis skaičiavo kopūstų galvas. Kiekvienas mokslininkas kažkada pradeda savo mokslinę veiklą.
- Du šimtai vienas..du šimtai du.., - skambėjo prikimęs mokslininko balsas , vietovėje, kur kada nors iškils Saulės miestas. Tai šiam mokslininkui Šiauliai dėkingi, kad jis pirmasis paskelbė duomenis apie tai kiek kopūstų augo būsimoje miesto teritorijoje.  Trys milijonai keturiasdešimt keturios galvos. Žiliuk, kodėl tu nepaskaitei tos žinutės bėgdamas į Truskauskienės istorijos pamoką? Ko rūkei prie policijos tvoros? Žiliuk, tai buvo tavo šansas, o tu jį prarūkei.O dabar Truskauskienė turi pilną teisę tau pasakyti: „ Šaiba, Žilinskai Algelį, prarūkei smegenis“. O Kaziukas gali purkšti į savo prarūkytą delną, nes jis neįkliuvo, nors ir jis rūkė ir jis nežinojo Bumbliausko suskaičiuotų kopūstų skaičiaus.O tu Kaziuk, pagalvok prieš užsidengdamas šypseną ar Žiliukas juoktusi iš tavęs, jeigu tave Truskauskienė būtų kankinusi dėl Brežnevo kopūstų? Kiaulė tu Kazimierai. Gaila nėra tokio mokslo, kuris filsuotų draugų išdavystes. Oi, kokias dideles patalpas užimtų šitas mokslas ..
Visi mes klystam ir žinom ne tai ką reikėtų žinoti.
Bumbliauskas nepaisydamas nieko skaičiavo kopūstus ir nė nenutuokė, kad link Šiaulių bėga Didžiosiuos Motinos pasiuntinys, kuris nešė žinią apie Bumbliausko diplomatinės tarnybos nutraukimą Nidos žemeje. Sudie, nuogos lenkės prūsų Kuršskaja Kosa paplūdymiuose, sudie pasipjaudimai nuo Birutės kalno.
- Trys milijonai vienas..trys milijonai du.., - visiškai užkimęs rėkė kopūstų laukuose mokslininkas.
Pasiuntinys brovėsi per Ukmergės bruzgynus, artėjo link Panevežio medžioklės plotų. Sarmatija buvo didelė , o pasiuntinys turėjo mažas trumpas kojas.
Štai žynys Bumbliauskas eina link būsimo Šiaulių parko ir skaičiuoja paskutines dar vis nesuskaičiuotas kopūstų galvas. Jis priartėjo prie tos vietos, kur , po trijų tūkstančių metų stovės Žiliukas , o prieš jį Kaziukas ir Žiliukas rėš kalbą: Ko tu žvengi? Ko tu žvengi? , o Kaziukas žvengs ir atsakys: Tu baik, Žiliuk, ko tu nori? Baik , sakau..“  Jie išliks draugai, tik niekada nebesužinos, kiek kopūstų galvų augo būsimose Šiaulių žemėse.
Suskaičiavęs paskutinius kopūstus Bumbliauskas pasikėlė ,smunkančias ryžo elnio kelnes ir pasuko jūros link. Kada jis pasieks Telšius pasiuntinys įžengs į Šiaulių kopūstų lauką ir iš nevilties draskys ir spardys kopūstų galvas. Mažomis kojomis spardys kopūstus. Jis bus pirmas, o kiek dar pasiuntinių, link jūros einančių poilsiautojų, karių, vokiečių, švedų ir rusų eis per tuos kopūstų laukus ir kiek kopūstų žus..
Bumbliauskas susimąstė: Šiauliuose daug kopūstų...žiūrėsim kas auga būsimuose Telšiuose..nejaugi morkos?

Kanados mokslininkai paskelbė, radę slaptus Didžiojo Rikio laiškus žmonai.
Dokumentai datuoti trys tūkstančiai devintaisiais metais prieš Kristų.
Laiškuose kaip veidrodyje atsispindi sunkmečio problemos ir jų sprendimo būdai.

Pirmajame laiške Didysis Rikis rašo savo žmonai:

„ Ar pašėrei šunį?“
Žmona atsakė:

„ Šuns nešėrėm jau trys mėnuliai ir trys saulės. Beveik savaitę. Kaukia.“

Antrajame laiške Rikis atsako:

„ Pažymėk tą vietą“.

Žmona atsako
. „ Vietos pažymėti nespėjau. Alkani bedarbiai šunį suėdė“

Trečiame laiške Rikis reikalauja:

„ Toje vietoje, kur kaukė mūsų šuo reikia įkurti Vilniaus miestą. Kas vadovavo tiems bedarbiams, kurie šunį suėdė?“

Žmona atsako:

„ Neprisimenu tos vietos, kur kaukė šuo. Paskambinau Gediminui. Jis tą naktį pas mus nakvojo, po medžioklės. Negalėjo užmigti. Pasakojo, kad sapnavosi naujas biznio planas. Jam iš tavęs reikės pinigų. Nori kelią per Šventaragio slėnį tiesti. Padėk, jis geras vyras.
O mūsų šunį suėdė bedarbių statybininkų minia vadovaujama generalinio kunigaikščio Noviko.“

Ketvirtame laiške Rikis visiškai praradęs viltį susitvarkyti asmeninį gyvenimą:

„Asilas, ant kurio sėdžiu jau šimtas du mėnuliai ir saulės, man ištikimas ir nuolankus. Finansų žynys kvailys. Nesurinko biudžeto. Gediminui perduok, kad šiais metais Gedimino prospekto nebus. Tegul nesapnuoja.
Vakar palaidojom šokių mokytoją Petreikį. Geras buvo vyras – visus išmokė šokti. Mirė šokdamas, nes negalėjo nešokti.
Jeigu Novikas ateis pas tave kurią mėnulio pilnaty pasakyk jam – už šunį nedovanosiu.
Kad tu būtum mačiusi kaip gražiai Petreikis šoko prieš mirtį.Liepsiu pastatyti prieš upę Operos ir baleto teatrą.“

Žmona atsakė:
‚ Statyk ką tu tik nori. Jeigu dar vieną mėnuli negrįši eisiu ir pasipiršiu Valatkų Rytui“

Aplink badas ir emigracija.
Man Petreikis nerūpi – pati šoku ir dainuoju.“

Kol Didysis Rikis aiškinosi asmeninius santykius, karas tarp Sarmatijos Didžiosios Motinos ir Skitų – Sorošistų apėmė vis didesnę teritoriją.
Telkėsi badaujančių statybininkų būriai,kuriems sėkmingai vadovavo generalinis Novikas. Netylėjo ir nesterilizuotieji , vadovaujami Sipario ir Maceinos, kurie rinko kurganuose žmones ir kėlė pagristus sveikus reikalavimus Didžiojo Rikio valdžiai.

Kanados mokslininkai be laiškų iškasė ir sąskaitas – faktūras, sąrašus šokančių ir dainuojančių. Beveik visą išlikusį saugumo archyvą.
Daug įrodymų liudijo , kad prieš tris tūkstančius metų vyko pinigų, valdžios ir meno pasaulio padalijimas.