Valdytojos pasiuntinio mirtis.

20 sarmatija.
Puodų meistro ir vytelių meistro sąmokslas.
Nova Vilnios valdytoja išklausė pasiuntinio apie prasidėjusį Sarmatų ir sorošistų karą, apie pirmuosius mūšius ties Nežinomu kurganu, liepė pakviesti garsiausius puodų meistrus ir vytelių pynėjus. Karas jai nerūpėjo. Ji nesuprato dėl ko žmonės kariauja, vagia ir tyčiojasi.  Širdimi ji buvo pagonis, o protu – pralenkusi savo laikmetį trim tūkstančiais metų. Moteriška intuicija jai šnabždėjo: „ Pasitark su Latėnu..bus geriau“.
Latėnas buvo darbštus, barzdotas ir mokėjo išklausyti. Kaip kiekvienas pagonis – jis žinojo paukščių ir žvėrių kalbas net galėjo tai užrašyti runose. Bet žmogaus kalba jis nemokėjo nei rašyti nei skaityti. O, gaila, brolau.
Latėnas užrašė priešmirtinius strazdo giesmininko žodžius ir čia pat nusuko jam galvą.
- Krauju..krauju pasirašyk, - ištarė jis ir strazdo krauju pasirašė runomis ant akmens. Paukštis, suspaustas tvirtose vytelių pynėjo rankose tylėjo. Latėnas jo išklausė.
Į aptvarą, kuriame sėdėjo Latėnas įlėkė Valdytojos pasiuntinys:
- Turiu tau žinią.
- Išklausysiu, - padėjo negyvą paukštį, kad pasiuntinys matytų su kuo turi reikalą.
- Tave kviečia į posėdį. Nori iš darbo išmesti.
- Kada?
- Kuo greičiau.
- Tai bloga žinia.
- Nežudyk.
- Pasakyk gerą žinią.
- Ne tik tave kviečia, bet ir tą prie upės..kur Užupyje gyvena..pamiršau..
- Prisimink. Sėskis. Atsisėsk taip, kaip nori numiręs sėdėti.
- Nežudyk.
Išklausęs pasiuntinį Latėnas nusuko jam galvą ir paliko sėdintį, kaip tas ir norėjo sėdėti.
Pakilo Latėnas nuo akmens, kuriame runomis buvo parašyti paskutiniai pasiuntinio žodžiai.
Mokėjo Latėnas išklausyti. Mokėjo suprasti ir paukštį ir žmogų.
Pakeliui pas Valdytoją Latėnas ėjo ir linkčiojo kiekvienam sutiktam, o tie sutikti – linkčiojo Latėnui.
Įeidamas pas Valdytoją Latėnas stabtelėjo. Jis pagalvojo: ar ne per dažnai aš sveikinuosi? Kam man to reikia?
Jis net nepastebėjo, kad jo rankos kruvinos. Tai pastebėjo visi, o jis – nepastebėjo.