Maceinos kalba mitinge.

Nova Vilnia valdytoja pažvelgė pro langą. Matėsi aikštė, Latėno kojos ir tolumoje Maceinos plikė.
- Žmonės reikėtų nuraminti, - pasakė Valdytoja.
- Pašnekės ir nusiramins. Žmonės tik kapuose ramūs, - sugniaužė kumščius Latėnas.

Minioje, susirinkusioje pagrindinėje Nova Vilnia aikštėje, nuvilnijo: „Kalbės Maceina“.
Merginos ir moterys saldžiai apsilaižė lūpas. Kai kurios apsilaižė dantis.
Vyrai pasikasė sarmatiška sąžinės vietą. Keletas ėmė demonstratyviai krapštytis dantis, kas sarmatų papročiu reiškė, kad jie nemėgsta roken rolo.
Kažkodėl sakyti kalbą išėjo Siparis.
„  Ne šventieji puodus lipdo, - pradėjo oratorius. – Mes – talentingi žmonės - visi,mes – sarmatai, kaip tu ir aš.
Mes šios tautos išrinktieji sakyti tiesą ir patvirtinti idealus. Mes pasakom žmonėms kuo tikėti ir kas yra tautos išdavikai. Šiandien mes susirinkom nuspręsti: ką reikia smerkti ir ką užkelti ant paminklo pakylos. Ar pasiruošę tai padaryti šiandien?
Iš minios šūktelėjo: „Kalbėk – mes klausom“. Tai buvo moteris. Sipario moteris. Jai pritarė visa minia: „Kalbėk – mes klausom“.
Siparis pasikrapštė smakrą, kas reiškia: „Dėsiu teisybę“.
„ Riki, mes tave rinkom? Tu mus išklausei? Ar tu gėrei su mumis, kad galėtum pasakyti , ko mes norim? Ar keldamas taurę su mumis tu sužinojai , ką mes laikome išdavikais? Ar bent supratai, ką mes pakelsime ant paminklo pakylos? „
„ Mes su juo negersim“ – pyptelėjo iš minios.
Ir tą akimirką ,tarsi atskubėjusi Devintoji banga, minia pratrūko: „ Šūdas“.
Galingas miško aidas pakartojo: „ Šūdesnis“, o kalnais ir kalvomis drebėjo: „ Šūdinis“.
Rėkė moterys laisvos ir laukiančios išmokų, rėkė benamiai, kurie niekada namų neturėjo, bet kruvinom akim baubė ir tie, kurie turėjo, bet bankai juos paėmė, rėkė bedarbių minia, klykė tie , kuriems atimtos pašalpos, tie, kurių darbas buvo neapmokamas, tie , kuriuos smaugė bankų kreditai šaukė susiriesdami,paleido gerklę ir tie, kuriems vietoje širdies plakė pinigai. Niekas nieko nereikalavo tik šaukėsi Vilties.
Vilties reikėjo ir kvailiams ir protingiems.
Galingai sukilo Sarmatai. Vieningai.
Rėkė net tie, kurie galvojo, kad gerti su Rikiu neverta, kad reikia iš kart „dėti“.
  Sarmatiją drebino vienybės atodūsis. Būna toks momentas istorijoje, kada girdisi tik vienas žodis, kuriame nuskęsta visos kitos abejonės.
Klausykit, tai plaka Ugnikalnio širdis.
Didelį pasisekimą gavo Siparis. Mergos „myžo į korsetus“. Protingi vyrai verkė.
Tada išalkusi minia sustingo.
Pasirodė Maceina ant pakylos.
Minia laukė žodžio.
Tyla buvo tokia, kad jo žingsnių garsas aidėjo per laukus ir klonius toli iki pat Romos imperijos sienų.
Istorikai rašo, kad Maceinos žingsnių aidas privertė karste apsiversti imperatorių Cezarį.
Bet kas mums Cezario sapnas? Jo akyse buvo amžinybė, o Sarmatija turėjo išgyventi.  Visi laukė paskutinio žodžio.
Visi žinojo šitą žodį, bet niekas nedrįso jo ištarti.
Maceina ištarė:
„ Netikras Rikis“.