Šiaurės Medžiotojo žmona.

Žynys Bumblauskas priartėjo prie būsimos Žemaitijos sienos. Stūksanti giria ošė žemaitiškai. Ten, toje girioje paukščiai giedojo žemaitiškai, ten grybai augo palenkę galvas link būsimų Telšių, o žvėrys dabinosi žemaitiškom spalvom. Tai iš karto pajuto aštria mokslininko intuicija apdovanotas žynys. Jam iš kart apsvaigo galva, kojos ėmė linkti per kelius, rankos svyro žemyn tarsi emigrantui įėjusiam į gimtąjį diendaržį.
Pritūpė Bumblauskas ant Žemaitijos – Aukštaitijos sienos ir į Devus pakėlė akis:
- O Devai , Devai, Perkūne Perkūnėli, širdim kalbu..mano lūpos taria..kartokit paskui mane..že - tai žemė, mai – tai maitintoja, ti – tai mano žemė maitintoja ir  ja – tam pritaria visi iki vieno žvėrys laukuose ir miškuose..Ja..ja  mano žemė maitintoja.. Iš kur tas žodis? Tikriausiai iš mano širdies..žemaitija...Įsiminkit šitą žodį laukai..kloniai..miškai..ir tu mažas paukšteli..žinok kur sėdi..ant Žemaitijos ąžuolo šakos..o žinai koks milžinas išaugs iš šitos gilės? Tyli? Tylėk, kvaileli paukšteli, nes aš čia šeimininkas..aš valdovas..pirmininkas..po perkūnais..
- Kas toks? – pasigirdo iš už medžio. Balsas buvo prikimęs. Kalba nerišli. Jautėsi šiaurietiškas akcentas.
Žynys įsivaizdavo, kad jis vienas visoje Žemaitijoje.
- Kas tu? – paklausė Bumblauskas, manydamas, kad tai Devas prabilo, kad Devas neturi su kuo pasikalbėti tik su žynių, tupinčiu ant žemės.
- Šiaurės elnias. Medžioti. Elnias – pabėgti. Medžiotojas sekti pėdą, - atsakė krūmai.
- O kur žemaičiai? – nustebo žynys.
- Žemaitis – negyventi. Šalta. Medžiotojas – gyventi. Medžiotojas – gudrus. Lapė.
- Kur tu matei elnią? Čia jų negali būti.
- Elnias yra. Elnias bėga. Medžiotojas sekti pėda. Miškas.
- Čia mano namai – aš čia šeimininkas, - supykęs rėkia Bumblauskas. Kas čia dedasi? Svetimšaliai jo diendaržyje?
- Laba diena, šeimininkas. Tavo miškas. Mano elnias. Lado?
- Kur tu? Išlįsk, po perkūnais..
- Ėėė.. medžiotojas bijoti miško šeimininko. Medžiotojas gudrus. Lapė. Šeimininkas – varijotas būti.
Rėkdamas „ užmušiu negyvai“ žynys puola į mišką.
Parėkavę, pasidaužę Medžiotojas ir Žynys užsikūrė laužą ir sėdo kepti, ką turėjo: medžiotojas – mėsą, o žynys – grybus.
- Toli tavo miškas? – paklausė žynys. Bumblauskas rezgė planą, kaip atsikratyti šiaurės gyventojo. Medžiotojas ilgai vartė mėsą.
- Medžiotojas. Miškas. Neturėti. Turėti ledas. Medžiotojas išeiti medžioti. Didelis lokys. Rankomis kovoti. Mėsą ilgai nešti.  Žmona sušalti. Ledas. Medžiotojas  verkti. Ieškoti žmonos. Eiti Estija, Latvija. Nebūti miškas. Nebūti gražios žmonos.
- Ieškai žmonos?
- Visai nėra žmonos, - atsiduso Medžiotojas.
- Nori lenkės žmonos?
- Žmona šildyti Medžiotojas. Lenkė šilta?
- Lenkė karšta. Lenkė – jūroje maudosi. Supranti? Guli va taip..kopose. Saulė čia šviečia..
- Noriu, - linkteli galvą Medžiotojas. – Noriu žmona.  Lenkė – nesušalti?
- Ne, ten šilta. Prūsai ten..
- Noriu lenkė žmona.
Jie sėdėjo ir tylėjo. Ošė žemaitiškas miškas. Medžiotojas prisiminė savo sušalusią žmoną, kurią rado grįžęs iš medžioklės. Kaip tyčia parnešė mešką, o žmona ledo gabale kaip vabzdys gintare. Kaip jis šildė, trynė, bet žmona sėdėjo ir nieko neatsakė. Tada dešimt mėnulių jis sėdėjo ir valgė mešką. Tada sėdėjo alkanas ir verkė. Devai jam atsiuntė elnią. Jis pamatė elnią ir norėjo jį pavyti. Elnią jis vijosi toli už ledynų , kur gyveno, per visą Rusiją, Estiją, Latviją. Bet elnio negalėjo pavyti. Kai jis norėdavo šauti jam pasirodydavo lede įšalusi žmona ir paprašydavo pasigailėti elnio. Jis bėgo paskui elnią, kol sutiko žmogų, tas žmogus buvo Bumblauskas.
Žynys jautėsi kaip namie. Jam buvo šilta. Jo žmona nesušalo, nes neturėjo žmonos. Jam patiko Žemaitija. Čia ne taip šalta, kur į ledą įšąla žmonos. Širdies kamputyje jis svajojo apie žmoną, bet tik kamputyje.
Bumblauskas, sėdėdamas prie laužo pajuto, kad jam patinka Medžiotojas. Jis pakeitė savo išankstinę nuomonę apie šiaurės medžiotojus. Jie nieko sau vaikinai.