Neramumai rytų fronte.

Didžiojo Rikio Kubiliaus armijai stojo neramūs laikai.
Pergalės, kurios buvo tarsi gegutės kukavimas, nukeliavo į praeitį.
Pralaimėjimai persekiojo tarsi kraugeriški uodai nekaltą vienišą stirniną.
Finansų žynys Šemeta nebesurinko ne tik biudžeto, bet rytais nerasdavo savo akinių.
Kulto tarną Vilkaitį ištiko juoko priepuolis. Vieną rytą jis prisiminė, kad jis vedęs ir turi vaikų.
Atėjo metų laikas, kada ne tik Sarmatijoje, bet ir Sorošistų – Skitijoje iš medžių krenta kiaušiniai. Po trijų tūkstančių metų, tą metą žmonės pavadins Velykomis, bet tuo laiku Sarmatijoje buvo ne Velykos, o savotiški sarmatiški Nauji Metai.
Didysis Rikis ,stojus Velykų metui, visada sušaukdavo likusius nuo mūšių protingus.
Finansų žynys Šemeta , pasislėpęs oloje, bandė pusryčiams sudoroti trijų metrų ilgio lydeką, kurią jam slapta atgabeno mokesčių rinkėjai iš Rubikių ežero.
Pasirodė Didysis Rikis:
-    Lauksiu ąžuolų giraitėje, spręsim.
Kulto tarnas Vilkaitis kaip tik matavosi naujus karaliaus rūbus, bet jam netiko sijonas.
„ Gal tai moteriški rūbai? – galvojo kulto tarnas, kada tarpuvartėje išdygo Didysis Rikis:
-    Apsirenk ir jojam į ąžuolų giraitę.
-    O šitie rūbai netiks?
-    Nejuokink žmonių, - trumpai kaip fizikas atsakė Didysis.
Siparis su Maceina lyg tikri Sarmatų Devai po kulto išgertuvių, tankiuose krūmuose laužė berželio šakas – ruošėsi sunkiai, šaltai sarmatiškai žiemai, nors buvo Velykų rytas.
Didysis Rikis stovėjo ant kalno, nes norėjo padaryti gerą įspūdį Maceinai ir Sipariui,nors ir sėdėjo ant asilo, vis tiek jis mažai matėsi ir įspūdis buvo ne koks.
Pamatęs ant kalno asilą, Maceina šūktelėjo.
-    A jau?
-    Baikit gert – lauksiu ąžuolų giraitėje.

Ąžuolų giraitėje garsiai čiulbėjo archeologams nežinomų paukščių minia.
Žyniai stovėjo ratu apie storiausią gerai palaistytą ąžuolą, kuris augo šioje giraitėje nuo pirmo ledynmečio pabaigos.
-    Po Perkūnu, - pradėjo kalbą Didysis. – Turim vieną klausimą: kas bus su mumis, kada mes tiek blogo padarėm Sarmatijai?
Vos tik Rikis ištarė savo klausimą kaip subangavo oras, dangų sudrebino griaustinis, pasipylė kruša, kuri šaltu vandeniu apliejo stovinčius po ąžuolu, žaibas nušvietė pliktelėjusius vyrus, tarsi saulės spindulys sublizgėjo perliniai Maceinos ir Sipario dantys, finansininko akiniai paraudo tarsi atspindėtų saulėlydį.
-    Ką tai reiškia? – nejuokais išsigandęs paklausė Didysis, jis buvo prisimerkęs nuo perlinių Maceinos ir Sipario dantų blizgėjimo.
-    Prieš skirdamas bausmė – išklausysiu tavęs, - pasigirdo balsas.
O koks tai buvo balsas? Aukštas kaip sopranas ar žemas bosas? Šveicarų mokslininkų grupė skelbė tyrimus apie balsus , kuriuos galėjo girdėti Didieji Rikiai, šemetos ir kiti prisidirbę žmonės, bet duomenų iki šiol neskelbia. O Kanados mokslininkų elitas niekada netyrinėjo jokių balsų, bet duomenis paskelbė. Vienoje radijo laidoje jie pristatė Devų balsus. Nuleidžiamo unitazo vandens šniokštimo fone girdisi aiškiai tariami rusiški keiksmažodžiai, kaip ir dera nuleidžiant tulike vandenį. Kanados mokslininkas, pristatantis įrašą, komentuoja: „ įsiklausykite į tonaciją. Nekreipkite dėmesio į tariamus žodžius, nors ir atpažinsite gatvės žargoną. Esmė – tonacija.“
Tonacija iš tiesų įspūdinga. Lietuvių archeologai mėgėjai – avantiūristai - nacionalistai įrašą nukopijavo internete. Kažkokiu būdu nuleidžiamą vandenį iš įrašo pašalino ir ,gerdami alų, mėgavosi gatvės žargonu. Ir atradimas neprivertė ilgai laukti. Vienas nacionalistas įraše atpažino Sarmatų bedarbio karo vado Noviko balsą.“Tai Novikas, - rėkė nacionalistas. – Tai jis, nors jūs mane užmuškit“.
Tikroji tiesa išaiškėjo dabar, o tada, prieš tūkstantmečius, Didysis neatpažino su kuo kalba. Jam tai buvo Devo balsas.
-    Klausk, šviesiausias - ištarė Didysis ir iš kart pasigailėjo tai pasakęs.
Pasigirdo trijų milijonų musių zyzimas. Musės didžio sulig majonezo  indelis sutūpė ant ąžuolo šakų. Jų akys panašios į karštą lavą aštriai žvelgė į stovinčius vyrus.
Buvo matyti, kad ruošiasi viską apšikti, vos tik gaus nurodymą.