Pirmasis Sarmatų ir sorošistų mūšis

Pirmasis Sarmatų ir sorošistų mūšis vyko ties Nežinomu kurganu.
Į saulė besistiebiantis Nežinomas kurganas sarmatams buvo šviesos simbolis, o sorošistams – gulėjimo numirus simbolis.
Dėl ko kovėsi sorošistai ir sarmatai archeologai iki šiol nesutaria. Kanados mokslininkų grupė , vadovaujama emigranto iš Lietuvos Rosso, , savo radiniais teigia, kad vyko kova dėl duonos, o šveicarų istorikai, vadovaujami emigranto iš Lietuvos Džono Strong radiniais iš mezozojaus eros paneigia Rosso  radinių interpretaciją ir teigia, kad dėl duonos žmonės niekada nesikušo ir nesikuš. Sarmatai buvo labai taikūs žemės gyventojai ir duona jų nedomino. Jie galėjo ginti savo Devus. Strongas viename Šveicarijos  kurortų, duodamas interviu, yra rėžęs tokią kalbą:
- Pagalvokit: jeigu kaimynas nudurs jūsų karvę. Nėra ko juoktis : pasakiau, jeigu nudurs. Istorijoje yra taip buvę. Jūs paduosit į teismą, sieksite teisiniu keliu susigražinti nuostolius? Tiesa? Jums suprantama? Taip vyko visuose epochose ir visos valdžios laikėsi šitos pareigos: apginti jūsų interesą. Jums suprantama, žurnaliste? O dabar atidžiai paklausykite kaip karvės praradimą sprendė sarmatai. Sarmatai laikėsi nuostatos, kad gyvuliai, šiuo atveju karvės yra atskira gamtos dalis. Karvę jie laikė ateive iš karvių šalies. Jie tikėjo, kad karvės turėjo savo įstatymus, todėl jos buvo karvės, o žmonės buvo žmonės, asilai buvo asilai. Mes randame daiktų, statulėlių, kur pavaizduoti įvairūs gyvūnai. Paklauskite kur mes juos randame?
- Kur jūs juos randate?
- Ką tu čia išsidirbinėji? Ko tu kartoji kaip papūga? Normaliai paklausk: kur radote gintarinę karvės statulėlę?
- Ponas Strongai, nereikia manęs mokyti kaip tavęs klausti. Abu mes iš Šiaulių ir nėra ko čia trintuku apsimesti. Gerai? Ko žiūri?
- Tu iš Šiaulių?
- A tai ne. Dėstyk tas savo nesąmones, nes aš laiko neturiu. Merga lovoj atšals. 
- Tai jeigu tu mana žemietis tai viską greitai pavarysiu. Sarmats – yra gamtos vaiks. Jokių gintarinių karvių nesu matęs. Kapuos mačiau tik lavoniukus. Darau išvada: karvės mirtis – karvės reikalas. Mana reikalas – žmonės. Taip galvojo sarmatai. Lementoriškai. Kam ta karvė priklausė – čia jau žmonių bėda. Sarmatas visada buvo ramus, nes nieko neturėjo. Kas priklydo tą ir melžė. Kiek knaisiojaus po jų kapus – nieko nėr. Nieko neturėjo. Tu pažiūrėk lietuviai: atkasi lavoniuką..o jėzaumarija, pilna blėkų, kastuvėlių, ragų – nagų, arklių, karvių kaulų. Lietuvis tik grobė ir grobė ir galvojo kaip į kapus viską nusinešt. O Sarmatas – niekada. Supratai?
- Tai Sarmatas buvo ubagas?
- Durniau. Sarmatas turėjo visą Žemės rutulį.
- Kaip?
- O taip.
Strongas visada mažai kalbėdavo, buvo uždaras ir kuklus žmogus. Jis iki mirties nebuvo nuvažiavęs nei į Kanadą, susitikti su Kanados archeologais nei į Šiaulius, kur mokyklos muziejuje stovėjo jo vaškinė statula, natūralaus dydžio. Jis buvo gerbiamas, bet į Tėvynę negrįžo.