Kur prasideda Tėvynė?

Žynys Bumblauskas, Medžiotojas ir jo žmona Bridžita, keliaudami į pajūrį ,laikėsi bevardžio upelio.
Taip buvo smagiau keliauti.
Visada pašonėje buvo gėlas vanduo, bejėgiai riebūs žvėrys drąsiai einantys atsigerti ir paukščiai, giedantys  tik žemaitiškai. Džiaugėsi Žemaitijos šeimininko širdis – tėvynė buvo pilna produktų,  jokių spekuliantų, verslininkų, valdininkų, mažamečių bei nėščių moterų – tiesiog rojus ir tiek. Tikra tėvynė ,o ne išgalvota. Kaip dabar pasakytume – eini miškais, laukais ir kloniais ir viskas tau priklauso.
Tiesa, vis pasirodydavo keltų – emigrantų būriai. Jie užpuldinėjo žemaitiškus žvėris ir čia pat nugrauždavo jų kaulus. Suėsdavo žuvų ikrus. Ir žmogiškai teršdavo visur , kur tik pritūpdavo. Kentėjo Žemaitija. Jau kaip kentėjo, kad šveicarų archeologai kasinėję įtartinus kupstelius, tiesiog netekdavo kantrybės.
Štai ties Pakape, miškelyje šveicaras prigulė - tirs kupstelio turinį, brangiu archeologo šepetėliu nuvalo nuo kupstelio šimtmečių dulkes, žiūri pro padidinamą stiklą į amžių gludumą – organinė medžiaga, šeši tūkstančiai metų, gerai išsilaikęs radinys, pagalvoja: ir ką gi valgė tie žmogiški protėviai? Atlaužia gabalėlį ir – į burną. Pakramto ir , kad pradės rėkti:
- Šūdas, tfu..kad ją kur tą keltų migraciją..
Paskui neberėkdavo – suprato, kad tokia jau ta archeologo duona.
Su emigrantais keltais trijulė elgėsi kaip priklausė šios žemės šeimininkams – tris į barzdą, su kulnu į tarpuragį – moterys į kairė, vyrai į dešinę, daiktus kaip Osvencime – į krūveles – plastmasė, auksas, popieriai, gėlės.
Mėsą – atimdavo.
Kartą po tokio žygio Medžiotojas, sėdėdamas prie laužo paklausė:
- Kodėl mušti savo brolį? Mėsa – pilnas miškas.
- Mes Sarmatijoje žinojom, kad skriausti žmogų – negalima. Supranti? – pradėjo žynys.
- Nesuprasti, - Medžiotojas mostelėjo ranka į kabančias ant ąžuolo šakos žmogaus žarnas.
- Ką tu gali suprasti – tu tėvynės neturi, - nuleido galvą Bumblauskas.
- Medžiotojas – nenorėti tėvynės. Kur elnias – ten Medžiotojas – eiti. Kam tėvynė?
- Stok, - staiga sušuko Bumblauskas. Jis buvo labai piktas. Užgavo jį Medžiotojo žodžiai. – Renkis.
Medžiotojas nuleido savo elnio odos kelnes, išsinėrė iš šiaurės elnio apsiausto ir liko stovėti su lapine kepure.
Bumblauskas irgi paleido ryžo elnio kelnes ir odinę liemenę. Vyrai stovėjo vienas prieš kitą.
Bumblauskas pažvelgė į Medžiotoją, kaip vyras į vyrą ir jam dingo pyktis dėl Tėvynės. Pyktį pakeitė nuostaba ir gailestis.  Jis priėjo prie Medžiotojo, uždėjo jam ranką ant peties ir , kiek galima švelniau, tarė:
- Nepergyvenk, gyvena ir su mažesniais...
Medžiotojas stovėjo pritrenktas žemaitiško vyro grožio. Ką buvo galima sakyti pamačius Žemaitijos ateities garantą? Medžiotojas akimirksniu suprato, kodėl sušalo jo pirmoji žmona, jis pamatė ateitį – kaip jį paliks Bridžita, kaip nuo jo bėgs karštųjų kraštų lenkės, o svarbiausia, ką jis suprato - kodėl reikia turėti Tėvynė.
Turėti Tėvynę – tai turėti žmoną, kuri niekur nuo tavęs nepabėgs. Bumblauskas turi tėvynę, o Medžiotojas – ne.
Tai buvo istorinis momentas, apie kurį žmonija sako: „ dar gilioje senovėje žmogus suprato, kad jo pašaukimas – mylėti“.
- Už Tėvyne, - sušuko žynys.
- Už Tėvyne, - lyg aidas pakartojo Medžiotojas ir jie puolė į šaltas upelio bangas.
Vyrų maudynes nutraukė beprotiškas Bridžitos šauksmas miške.
Bridžita gimdė.