Muitininko Prano baba.

Tai nebuvo atsitiktinis Šveicarų ir Kanados mokslininkų susitikimas.
Tai nebuvo istorinis šių svarbiausių Sarmatijos tyrinėtojų susitikimas.
Grįžtant iš ekspedicijos mokslininkai prie Liuksemburgo – Vokietijos sienos buvo  areštuoti.
Senyvas muitininkas rado nelegaliai gabenamus radinius iš kurgano Rusijoje.
Tiek Šveicarijos , tiek Kanados mokslininkai buvo išrikiuoti ir prisijungė prie kitų suimtųjų. Eilėje stovėjo dešimt pažeidėjų. Keturi panevėžiečiai, trys Gudelių kaimo gyventojai, tarp kitko Kniškos sūnus Kęstas su maximos maišeliu, kuris buvo prigrūstas vogtų mobiliakų. O merginos Gitana ir Elvyra, stovėjo su prekėmis , skirtomis prostitucijai vystyti išsivysčiusiose šalyse. Kas žino, kas tai per prekės – tai tikrai paraudo. Merginos abejingais veidais stovėjo prie Šveicarų archeologo Džono, kuris buvo kilęs iš Šiaulių.
Gitana pasilenkė ir pasakė Elvyrai:
- Tu Durnė.
- Abi jūs durnės, - silpnai lietuviškai, šveicarišku akcentu ištarė Džonas.
- Tylos, - sukomandavo Liuksemburgo muitininkas. Tas muitininkas buvo Pranas nuo Judikių. 1998 metais pabėgęs iš avarijos ties Rumšiškėmis ir ilgą laiką slapstęsis Lenkijos miškuose. O dabar netėškęs vakariečio snukį ir kalbantis tik prancūziškai išdidžiai komandavo pažeidėjams.
Stovintis šalia šveicaro Džono, kanadietis arhelogas Dantė šyptelėjo:
- Prancūzai – deja, ne sarmatai.
- Sarmatai..ir dar kaip sarmatai..
- De Fiunesas..sarmatas, - ėmė juoktis Džonas.
- Pažiūrėk, - Dantė griebė maišą, gulinti prie jo kojų ir ėmė traukti akmenys su runomis rašytu tekstu.
- Tylos, - šaukė muitininkas, bet Dantė nekreipė dėmesio. 
- Šaudysiu be įspėjimo, - paruošė šautuvą muitininkas. Dantė mylėjo gyvenimą, bet archeologija buvo daug aukščiau gyvenimo.
Archeologija - buvo geresnis gyvenimas.
Jie nebijojo mirties. Jie žinojo kas juos uždarė į kalėjimą už nelegaliai gabenamus radinius iš kurgano Rusijoje. Rusų agentai juos uždarė į kalėjimą Liuksemburge.
Mokslininkai, jausdami savo gyvenimo pabaigą, buvo įsitikinę, kad Liuksemburgo kalėjime rusai juos nunuodys stronciu, bet, kaip visada kažkas stroncio neprivežė, todėl mokslininkai turėjo keletą dienų diskusijai apie Sarmatiją.
Muitininkas prisiartino prie archeologų ir pažiūrėjo į akmenį, kurį laikė rankoje Džonas. Kaip lietuvis Pranas – jis pažino akmenį. Tai buvo akmuo, kurį jo baba dėjo ant kopūstų. Lietuviški atsiminimai jį išmušė iš vėžių. Jis nuleido šautuvą.
- Kur mano baba? – staiga lietuviškai paklausė Pranas ir parodė į babos akmenį.
- Baba ?  Baba – kaput. Mes nupirkom šitą akmenį iš Juozo, - nustebęs Liuksemburgo muitininko įžvalgumu atsakė Dantė.
Pranas atsitokėjo – jis jokiu būdu negalėjo išduoti savo kilmės. Jis buvo daug sumokėjęs lenkams už liuksemburgiečio kilmės dokumentus.
- Nelegal..švaine, - užriko jis. –  Konfiskuoju akmenį.
- Neturi teisės, - bandė neatiduoti relikvijos archeologas, bet Pranas buvo daugiau pavalgęs ir akmenį išplėšė iš kontrabandininko rankų.
Tik vėliau Pranas sužinos, kas buvo parašyta ant akmens, kuriuo baba prislėgdavo kopūstus. Ten bus parašyta, kad keltai ėjo į vakarus link besileidžiančios saulės, kad ten – vakaruose jie įkurs valstybę. Paėmęs akmenį į rankas jis praėjo pro lietuviško kaimo prostitutes, iš kurių buvo numatęs atimti ištvirkavimo priemones, bet taip ir nepaėmė.
Jis susigraudino.
Tą dieną jis, savo mažam kambarėlyje sėdės ir verks apsikabinęs akmenį, kuriuo baba slėgė kopūstus. Jis verks savo senos babos, apie kurios mirtį sužinojo. Jis visą vakarą kartos: „ sudie, baba, sudie..kodėl tu su manim neatsisveikinai?“
Džonas šypsojosi. Kanadietis Dantė spjaudėsi. Merginos Gitana ir Elvyra kol muitininkas, nematančiom nieko akim eina pro jas, greitai kišosi į kišenes ištvirkavimo priemones.