Bridžitos noras.

Žemaitiškas miškas plyšo nuo Bridžitos Bardo riksmo.
Bumblauskas ir Medžiotojas išlėkė iš upelio tarsi jūros bangos pakylėti.
Šlepsėdami basomis kojomis, jie nėrė į miško tankmę lyg norėdami kuo greičiau pagriebti už giesmės Bridžitą.
Bumblauskas kaip ir visi padorūs žyniai spėjo pasigriebti kelnes, o Medžiotojas rankoje stipriai spaudė ietį.
Šauksmas liovėsi ir vyrai sustojo lyg įbesti. Tarsi nutrūko siūlas, kurį jie sekė.
Virš jų galvų sušlamėjo paukštis didumo sulig arklio kepenys.
Vyrai pasuko galvas į kairę, kur, lenkdamas iki žemės krūmus, judėjo avino didumo ežys, nešinas persmeigtas pelkines gyvates.  Juodai rusvas gyvačių kraujas lašais sruvo tiesiog ežio akimis.
Bridžita suriko. Trumpai.
Vyrai peršoko ežį su visom gyvatėm ir tiesiog nuskriejo link šauksmo.
Bumblauskas pamatė varnalėšas. Nėrė kriokdamas:
- Jėėėėėėėė, ...
Medžiotojas išgirdo jėėėė ir šoko paskui.
Jėėė dingo.
Medžiotojas tupėjo ant žemiausios medžio šakos. Įsiklausė.
Bumblauską jis pamatė stačia galva įstrigusį ąžuolo kamiene taip, kad matėsi tik pečiai – galva buvo sulindusi į ąžuolą.
Pasigirdo duslus: - jetau ..jetau..
Medžiotojas stryktelėjo nuo šakos ir įsikibo į žynį, norėdamas jį ištraukti iš ąžuolo.
Pasigirdo skausmingas, širdį veriantis, Bridžitos šauksmas.
Medžiotojas atsispyrė nuo Bumblausko užpakalio ir, pasitabalavęs ore, trenkėsi į žemę.
Bridžita sėdėjo apsikabinusi Karelijos beržą.
Ji verkė pasikūkčiodama. Spiegiantis gerklinis balsas buvo užkimęs. Buvo panašu, kad jai gaila Tėvynės, negimusių vaikų. Bet greičiausiai jai norėjosi raugintų kopūstų, kurių, tuo metu, niekam neatėjo į galvą pasidaryti. 
- Šaukti? – suburbėjo Medžiotojas.
- Šikti, - piktai ėmė rėkti Bridžita. – Tu ,asile šratinėm ausim, tu turi širdį? Man skauda. Man skauda širdį. Noriu namo į Tėvynę. Paleisk, maldauju tave...čiukče..paleisk mane. Supranti tu ar ne? Noriu į namus. Nenoriu būti su tavim. Ne, ne, ne.. ( spiegia)
- Bridžita – išeiti – čiukče – liūdėti.
- Daugiau nebegaliu, - kukčiojo Bridžita.
- Bridžita – išeiti – čiukče – liūdėti, - tyliai kartojo Medžiotojas.
Bridžita pašoko ir ėmė rinkti kankorėžius, kurie buvo didumo sulig geros karvės mėšlo krūva, ir mėtyti į stabo ištiktą Medžiotoją. Ji priėjo prie jo ir pradėjo kumščiais daužyti Medžiotojui krūtinę tarsi prašydama įsileisti į gimtus namus.
- Ne..ne..nebegaliu, - Bridžita neteko jėgų ir  sukniubo.
- Maldauju, - ji apsikabino Medžiotojui kojas ir ėmė švelniai jas glostyti. – Paleisk mane, maldauju..