balta – daugtaškiu kertanti tylą stirnaitė, kai peršoka upelį ir jos pėdos sustingsta ore;
juoda – surakinta raudono taško taikiklyje;
tamsiai oranžinė – motina, keliais remianti grindinį prie ugniakuro, žvilgsnis į degančius laiškus;
šlapio asfalto pilka – lokio kilimėlis prie įėjimo po katinu, sapnuojančiu, kad jis – grizlis;
pelenų pilka – liguisto būvio mirksnis;
tamsiai ruda – minčių akivaras, pulsuojančių pirštų anspaudai;
blyškiai mėlyna – ant delfino nugaros išsilenkęs bangpūtys, jo rankoje lankas, įtempęs rodyklę;
mėlyna – planetos, atgimstančios kuriant save iš naujo;
violetinė – debesis virš stalo nuo rašalo sugertuko;
turkio spalva – vilčių sága, karpanti lūkesčių teritorijas;
indigo – linija, skirianti jūrą nuo kranto, ja prieinamas tiltas virš bedugnės;
žydra –  vokas pro langą, ryto bučinių spektras, atidarantis dieną;
ryškiai geltona – besisukanti šilumos svastika;
rožinė – banguojanti stalčiuj silikoninėm krūtim, raustant trintukui;
avietinė – odė naivumui, krentantis šilko gaubtas, įsukamas nakties žibinto ir įsakmaus balso;
gelsva – išbalęs viščiukas prie tvoros, pašiauštu viršugalviu vėjas, jį stebinčio katino neryžtingumas;
purpurinė – popiežiaus tiara, skraidinama poilsiautojų vietoj paplūdimio disko;
aukso geltona – taškeliais per kambarį mirksniai, švelnūs ir tuo pačiu tironiški, įsikuriantys nepatogiausiose vietose;
raudonai violetinė, alyvinė ir citrininė spalvos – prisuka ratą, meta mus į kosmosą it kamuoliukus
iš ruonių pasirodymo šou;
žemės ruda – iš odos, sutraukta lyg darbų priežastis, prievolė naginė protėviams, grumsto į karsto dangtį bildesys;
ochra – sumalto saulėtekio klegesio miestas, išplaukiantis pirmadieniais;
plytinė – iš bažnyčios pamato, iš rūsių, slepiančių mumijas, vienas skarabiejus kampe;
šokoladinė – kvepia ką tik lakuotu stalu prie spintos su veidrodžiu, pudrine, kai ją atidaro tetos pirštai;
geltonai ruda – rankų grandinės slenkančios kaklo slanksteliais;
žalia – tariama ramybė, išsiliejanti perėja nuo kasdienybės iki nuopolio;
ryškiai žalia – nesibaigianti kaip du tūkstančiai dvidešimt vasarų, geometrine progresija skylanti į tolimiausius žvaigždynus, timpčiojančius ausis daigais, kurie kalasi peprlėšdami sieną;
chaki – kareivis ant samanų uodžia grybienojus, iš lauko audeklo prigimtis siuva jam skiautinių kelią namo, o motinos rankos, droviai grąžydamos laiką, nutysta iki pat žemės;
oranžinė – kirstuko akys, it spingsulės baukščiai plevenančios, spurdanti viltis subalansuoti galimybes su norais
bordo – nesvarumas apsikabinus;
samanų žalia – samanų mindžiojimas iki padų kibirkščiavimo, kad lengviau atpažintume viens kitą kamufliažinėje giraitėje.