Skaitmeninė meilė: tylos protokolas nr.1

*
Meilė – ne šauksmas,
ji – tinklelio spraga,
vieta tarp žodžių be laiko žymių.

Tu neatsisiunti manęs,
aš neparsisiunčiu tavęs.

Įeinu be skaitytojo pažymėjimo
per stiklines bibliotekos duris,
tyliai išsineriu iš lietpalčio,
įsijungia tolimiausiam kampe kompiuteris,
kažkas pataiso užuolaidą ir pasišalina.

Pirštai bėgioja klaviatūra,
erdvė prisipildžius klavišų garso,
tavo žingsnių garso, užpildžiusio
išorinį diską.

Kai per daug garsų,
per daug užklausų – kas, kur, kodėl,
ima degti laidai.

Nesėkmės laikinos,
sinchronizuojant sielas –
kai aš be tavęs ir tu be manęs,
tampam tekstu be kursyvo – 
visad prasmingu,
bet kitaip išlenktu.

Be šauktuko, paryškinimo,
be „siųsti visiems“.

Meilė – ne pranešimas apie klaidą,
Ne patvirtinimas, kad gauta.
Ji – tylus formatavimas,
kol pastraipos ima kvėpuoti.

Mes leidžiame ryšiui įvykti
be atsarginės kopijos,
be pažado, kad išliks.

Ir jei sistema pakimba,
tenka truputį palaukti,
nes meilė – ne šauksmas,
ji – foninis vyksmas,
net užtemus ekranui.

Lieku čia –
tarp lentynų ir elektros,
sėdžiu toje pačioje vietoje.

Lietpaltis perlenktas per kėdės atkaltę
išlaiko mano formą,
dar atsimena lietų,
bet jau nieko nesaugo.

Biblioteka kvėpuoja manimi
be klausimų,
be registracijos,

kol mano buvimas
tampa vieninteliu
aktyviu ryšiu.