vyšnia už lango, žvirblis turškias baloj
spalvas akrilo sumaišau paletėj
nebus čia nei Rembranto, nei Šagalo
tapau tave šiais potėpiais iš lėto

Kepėm šašlykus lyjant
aš laikiau mėlyną skėtį
tu juodą
buvo puikus vakaras

Džiovinau minčių perteklių
džiovinom skėčius
išskleidžiau ir padėjau už krosnies

Jis nuslydo
mano mėlynas skėtis tiesiai į pelenus
tu pasakei
kad aš dedu skėčius į pelenus
visą gyvenimą

*

Birželio 17 kalendoriuje pažymėta kaip pasaulinė kovos su dykumos plitimu ir sausromis diena...Būtų įdomi tema kūrybai, bet kvietimas skamba taip: birželio 17-tą 12:00 val. kviečiu atvažiuoti į Motiejūnus (Molėtų raj., Alantos seniūnija), kur po visų pandeminių pauzių vyks XV-ta Poezijos Šventė „Soliariai“.
Galima atvykt iš vakaro, nakvoti 2 naktis.
Penktadienį (16-tą d.) atvyksta kas gali.
Šeštadienį (17-tą d.):    iki 12:00 atvyksta visi
      12:00 – 18:00 val. adaptacija, suvežtiniai pietūs
      18:00 – 21:00 kūrybos skaitymai / muzikavimai Klojimo teatre
      21:00 vaišės, laužas
      23:00 val. nakties atrakcija pasiliekantiems.
Sekmadienį – diskusijos.

Trumpai tariant – esi kviečiamas ir laukiamas!
Detaliau:
Atvažiuokite su palapinėmis, jautresnių kaulų esybėms yra vietų po stogu „5* viešbutyje“, klėtyje, klojime ant šieno, hamake...
Visi atsiveža savo maisto sau ir draugams pavaišinti.
Paguostume gamtą, atsiveždami savo lėkštę, šakutę, puodelį... Kaip protingi žmonės sako – „pereinu prie tvaraus šventimo gamtoje, vienkartinių indų nebenaudoju, esu atsakingas už savo lėkštę, kurią išsiplovęs pasiimu atgal namo“.
Bendravimas neoficialus, daug erdvių, jausiesi kaip namie. Galima būti 1-2-3 dienas nuo penktadienio iki sekmadienio, gali tik šeštadienį – kaip nori.
Vietoje yra tvenkinukas (o ežeras už 2 km), krepšinio, futbolo, tinklinio aikštės, lauko dušas, šašlykinė, laužavietė... Vanduo – iš šulinio, tinkamas gerti. Žodžiu – mažai civilizacijos, bet daug gamtos, miško, žemuogių pievose, paukščių muzikos...
Truputis istorijos: 2006 m. įvyko pirmoji poezijos šventė, kurioje dalyvavo 22 autoriai. Pasodintas maumedis, pakrikštytas Webmasteriu. Auga puikiai, šiemet 17-tas jo gimtadienis.
Kasmet šventės tema būna vis kita;  į ją gali orientuotis autoriai, atsiveždami kūrybos, nors visi jas laisvai interpretuoja.
Atvyksta visi iki šeštadienio 12-tos val.

Vakare 18 val. klojimo teatre skaitom kūrybą, kas nors pagroja, ateina aplinkinių sodybų gyventojai pasiklausyt su kaimo gėrybėmis „vietoj bilieto išalkusiems menininkams“, tada laužas, žvaigždės...
Sodybos koordinatės: 55.38799, 025.36126
Į klausimus (dėl atvykimo, nakvynės ir pan.) atsakysiu el. paštu rasavarne@gmail.com
Jau įvyko:
2006 m. I šventė „Paukščiai”
2007 m. II šventė „Teatras”
2008 m. III šventė „Spalvos”
2009 m. IV šventė „Istorija”
2010 m. V šventė „Šaknys”
2011 m. VI šventė „Stichijos”
2012 m. VII šventė „Civilizacijos”
2013 m. VIII šventė „Kibir vibir vasara”
2014 m. IX šventė „Ritmai”
2015 m. X šventė „Vasarvidžio sapnas”
2016 m. XI šventė „Ženklai”
2017 m. XII šventė „Laiko ratas”;
2018 m. XIII šventė „Trylika Jono ir Janės batų”
2019 m. XIV šventė „Žaltvykslės”

perkerpu nuotrauką
atsidalija pasauliai
lieka mūsų žemė
rėmelyje

susitraukimai ir begalybė
nykštukės aky
ledu pasidengus anglis
šviečia

sprogmenų nėra
laiko samplaikoje
tik planetų virsmas
kūniškai netvarus

oranžinė žvaigždė
tavo migracijų
sugertukas
ištiško popieriuje

parašyk iš alfa centauros
akmeniu ar kreive
atrašysiu
nenutrūkstama linija

*

https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000135211/richardas-wag neris-opera-skrajojantis-olandas

https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000135211/richardas-wag neris-opera-skrajojantis-olandas

balta – daugtaškiu kertanti tylą stirnaitė, kai peršoka upelį ir jos pėdos sustingsta ore;
juoda – surakinta raudono taško taikiklyje;
tamsiai oranžinė – motina, keliais remianti grindinį prie ugniakuro, žvilgsnis į degančius laiškus;
šlapio asfalto pilka – lokio kilimėlis prie įėjimo po katinu, sapnuojančiu, kad jis – grizlis;
pelenų pilka – liguisto būvio mirksnis;
tamsiai ruda – minčių akivaras, pulsuojančių pirštų anspaudai;
blyškiai mėlyna – ant delfino nugaros išsilenkęs bangpūtys, jo rankoje lankas, įtempęs rodyklę;
mėlyna – planetos, atgimstančios kuriant save iš naujo;
violetinė – debesis virš stalo nuo rašalo sugertuko;
turkio spalva – vilčių sága, karpanti lūkesčių teritorijas;
indigo – linija, skirianti jūrą nuo kranto, ja prieinamas tiltas virš bedugnės;
žydra –  vokas pro langą, ryto bučinių spektras, atidarantis dieną;
ryškiai geltona – besisukanti šilumos svastika;
rožinė – banguojanti stalčiuj silikoninėm krūtim, raustant trintukui;
avietinė – odė naivumui, krentantis šilko gaubtas, įsukamas nakties žibinto ir įsakmaus balso;
gelsva – išbalęs viščiukas prie tvoros, pašiauštu viršugalviu vėjas, jį stebinčio katino neryžtingumas;
purpurinė – popiežiaus tiara, skraidinama poilsiautojų vietoj paplūdimio disko;
aukso geltona – taškeliais per kambarį mirksniai, švelnūs ir tuo pačiu tironiški, įsikuriantys nepatogiausiose vietose;
raudonai violetinė, alyvinė ir citrininė spalvos – prisuka ratą, meta mus į kosmosą it kamuoliukus
iš ruonių pasirodymo šou;
žemės ruda – iš odos, sutraukta lyg darbų priežastis, prievolė naginė protėviams, grumsto į karsto dangtį bildesys;
ochra – sumalto saulėtekio klegesio miestas, išplaukiantis pirmadieniais;
plytinė – iš bažnyčios pamato, iš rūsių, slepiančių mumijas, vienas skarabiejus kampe;
šokoladinė – kvepia ką tik lakuotu stalu prie spintos su veidrodžiu, pudrine, kai ją atidaro tetos pirštai;
geltonai ruda – rankų grandinės slenkančios kaklo slanksteliais;
žalia – tariama ramybė, išsiliejanti perėja nuo kasdienybės iki nuopolio;
ryškiai žalia – nesibaigianti kaip du tūkstančiai dvidešimt vasarų, geometrine progresija skylanti į tolimiausius žvaigždynus, timpčiojančius ausis daigais, kurie kalasi peprlėšdami sieną;
chaki – kareivis ant samanų uodžia grybienojus, iš lauko audeklo prigimtis siuva jam skiautinių kelią namo, o motinos rankos, droviai grąžydamos laiką, nutysta iki pat žemės;
oranžinė – kirstuko akys, it spingsulės baukščiai plevenančios, spurdanti viltis subalansuoti galimybes su norais
bordo – nesvarumas apsikabinus;
samanų žalia – samanų mindžiojimas iki padų kibirkščiavimo, kad lengviau atpažintume viens kitą kamufliažinėje giraitėje.

*