u

­

­

vėjai

Δ

balta – daugtaškiu kertanti tylą stirnaitė, kai peršoka upelį ir jos pėdos sustingsta ore;
juoda – surakinta raudono taško taikiklyje;
tamsiai oranžinė – motina, klūpanti prie ugniakuro, žvilgsnis į degančius laiškus;
šlapio asfalto pilka – lokio kilimėlis prie įėjimo po katinu, sapnuojančiu, kad jis – grizlis;
pelenų pilka – liguisto būvio mirksnis, kankinančių minčių parašiutas;
tamsiai ruda – minčių akivaras, pulsuojančių pirštų anspaudai;
blyškiai mėlyna – ant delfino nugaros išsilenkęs bangpūtys, jo rankoje lankas, įtempęs rodyklę;
mėlyna – planetos, atgimstančios kuriant save iš naujo;
violetinė – debesis virš stalo nuo rašalo sugertuko;
turkio spalva – vilčių sága, karpanti lūkesčių teritorijas;
indigo – linija, skirianti jūrą nuo kranto, ja prieinamas tiltas virš bedugnės;
žydra – vokas pro langą, ryto bučinių spektras, atidarantis dieną;
ryškiai geltona – besisukanti šilumos svastika;
rožinė – banguojanti stalčiuj silikoninėm krūtim, raustant trintukui;
avietinė – odė naivumui, krentantis šilko gaubtas, įsukamas nakties žibinto ir įsakmaus balso;
gelsva – išbalęs viščiukas prie tvoros, pašiauštu viršugalviu vėjas, jį stebinčio katino neryžtingumas;
purpurinė – tai mes popiežiaus užantyje, kalbantys apie tiarą kaip paplūdimio diską;
aukso geltona – taškeliais per kambarį mirksniai, švelnūs ir tuo pačiu tironiški, įsikuriantys nepatogiausiose vietose;
raudonai violetinė, alyvinė ir citrininė spalvos – prisuka ratą, meta mus į kosmosą it kamuoliukus iš ruonių pasirodymo šou;
žemės ruda – iš odos, sutraukta lyg darbų priežastis, prievolė naginė protėviams, grumsto į karsto dangtį bildesys;
ochra – sumalto saulėtekio klegesio miestas pirmadienį;
plytinė – iš bažnyčios pamato, iš rūsių, slepiančių mumijas, vienas skarabiejus kampe;
šokoladinė – kvepia ką tik lakuotu stalu prie spintos su veidrodžiu, pudrine, kai ją atidaro tetos pirštai;
geltonai ruda – rankų grandinės slenkančios kaklo slanksteliais;
žalia – tariama ramybė, išsiliejanti perėja nuo kasdienybės iki nuopolio;
ryškiai žalia – nesibaigianti kaip du tūkstančiai dvidešimt vasarų, geometrine progresija skylanti į tolimiausius žvaigždynus, timpčiojančius ausis daigais;
chaki – kareivis ant samanų uodžia grybienojus, iš lauko audeklo prigimtis siuva jam skiautinių kelią namo, o motinos rankos, droviai grąžydamos laiką, nutysta iki pat žemės, kai tenka vėl išsiskirt;
oranžinė – kirstuko akys, it spingsulės baukščiai plevenančios, spurdanti viltis subalansuoti galimybes su norais;
bordo – nesvarumas apsikabinus;
samanų žalia – samanų mindžiojimas iki padų kibirkščiavimo, kad lengviau rastume viens kitą kamufliažinėje giraitėje.

­

...bandau prisimint, kur buvo aprašyta tokia scena: vyras sėdi priešais televizorių ir mąsto, kad erdvę, kuri yra tarp jo ir televizoriaus sumažintų pusiau, tada dar pusiau, tada vėl pusiau iki tol, kol ta suskaidyta erdvė tilptų į delną, tada jis mąsto, kad suspaustų delne tai, kas liko iš tos suskaidytos erdvės... kur tai buvo aprašoma? labai reikia šios informacijos kaip šaltinio

š
v
eikinimai

kiek daug puraus dangaus virš mūsų, ne sniego tik lietaus traškučių
ir laimina žingsnius kai einam, bet ne žiema aplink, tik kūčios
apgaubia iš dangaus velveto, aš negaliu sudėti bluosto,
kas linki laimės nutrūktgalviams, tas pėdas kylančias užglosto
mes virš pasaulio, kur žvaigždėti keliai per žvilgsnį susipynę
tau atiduodu savo sapną, mingu tavų sparnų supynėse

linkiu tau meilės
kas geriausia
kai kyla žvaigždės
ir šviesu ir aš truputį
tikrai pasiilgau

Ramybės
Meilės
Jums