Skaitmeninė meilė: tylos protokolas nr.2

*
Galvojau apie tave –
tai atsiminimų nuotrupos,
nutylėjimo aidai,
netikslus laiko žymeklis.

Vieną procesą pavadinau ilgesiu,
kitą – neutraliu signalu,
trečią – tekstu, kuris grįžta.

Jie nesijungė
į vieną emociją, bet veikė
pakankamai sinchroniškai,
kad pavadinčiau tai
meile.

*

Virtuvėje kalba radijas,
kambaryje televizorius
ir katė,
nepatenkinta, kad nustūmiau
nuo klaviatūros.

Aš prisitraukiu kėdę,
ekrano įstrižainė priartėja
tarsi langas,
kurio stiklas pagamintas
iš šviesos ir laukimo.

Tavo tekstas pasirodo
kaip neuronų blyksnis tinkle,

žymeklis mirksi lyg pulsas,

tavo kvėpavimas
ateina kaip sakinys.

Pasilenkiu arčiau kameros,
tarsi tikrinčiau,
ar tu tikrai egzistuoji.

Tu pasilenki arčiau kameros,

pikseliai trumpam
susilieja.

Žiūriu taip,
tarsi žvilgsnis galėtų
peržengti pikselius,

tarsi kamera būtų
ne objektyvas,
o vartai.

Sakiniai trūkinėja
kaip signalas audroje.

Mano ekranas trumpam sustingsta,
tarsi pasaulis būtų
perkraunamas.

Nėra vieno taško,
kur „įvyksta“ patirtis,

tik daugybė procesų,
kurie staiga
susiderina,

kaip orkestras,
kuris ilgai derino instrumentus
ir netikėtai
rado bendrą toną.

Ir tada
tinkle nutinka pikas —

ne triukšmas,
ne šauksmas,

o trumpas
visų procesų
sutapimas.

Tarsi milijonai mažų algoritmų
vienu metu nuspręstų —

dabar.

Virtuvėje radijas
dar bando
gaudyti pasaulį, bet tie garsai –
tik fonas,
tolimas miestas už lango.

Televizoriaus ekrane 
žmonės skėsčioja rankomis,
karštligiškai kalba
nežinodami,
kad mes jau suradom
kitą dažnį.

Katė šnairuoja į klaviatūrą,
ant kurios nori sugrįžti,
kad būtų dėmesio centre,

bet tik lėtai užšoka ant palangės
ir stebi tamsą

lyg tikrintų,
ar visos planetos
dar savo vietose.