Skaitmeninė meilė: tylos protokolas Nr.3

***

Bandau įsivaizduoti,
kuo skiriasi tavo sakinys ekrane
nuo šnabždesio –
tylaus ir tikro.

Kol galvoju,
iš ekrano išlipa katė.

Iš pradžių tik ūsai,
paskui ausys,
ir tada visas jos kūnas,
tarsi pikseliai būtų pavargę
apsimetinėti šviesa.

Ji praeina tarp mano eilučių,  
lyg jos būtų takelis
į klaviatūrą.
Ten susirango
ir žiūri į mane
tiriančiomis akimis.

Jai nerūpi elektronai,
duomenų paketai,
serveriai.

Katės visada domėjosi tik tuo,
kas gyva.

Ekrane žaidžia ikonos,
pikseliai mirga
šviesų girliandomis.

O kažkur kitame mieste
tu rašai sakinį.

Tarp mūsų nėra oro,
kurį galėtų sudrebinti tavo balsas,  
nėra šilumos,  
kuri pasiektų mano ranką,  
nei žingsnių koridoriuje.

Bet apima pažįstamas jausmas,  
lyg išgirdus mylimo žmogaus raktą spynoje,  
lyg minioje netikėtai atpažinus veidą,  
kurio ilgėjais.

Sąmonė nesidomi maršrutu,
ji registruoja atvykimą.

Kai parašai „labas“,
kambaryje nepakinta temperatūra,
nesujuda užuolaidos,
tačiau kažkas manyje
atsisuka į tą pusę,
iš kurios ateini.

Tiek pakanka,
kad tylos forma
pasikeistų.

Katė stebi ekraną,
po to mane,
tarsi mėgintų suprasti,
kodėl žmogaus širdis sureaguoja
į ženklus ant stiklo.

Jai nekeista,
ji ateina ne žodžių –
ateina ryšio.

***

Skaitmeninė meilė –
ne demonstracinė versija,
ne pakaitalas.

Ji tiesiog kita atstumo forma,
kaip laiškai kadaise,
kaip nuotraukos piniginėje,
balsas telefono ragelyje.

Mes visada mokėjome mylėti per atstumą,
tik jis vis keisdavo pavidalus.
Artumas nepriklauso nuo kilometrų.
Yra žmonių,
sėdinčių viename kambaryje,
kurių nepasiekia nė vienas žodis.

Ir yra žmonių,
kuriuos skiria šalys,
tačiau jų mintys susitinka kasdien.

Tavo žinutės nepalieka kvapo ant pagalvės,
negaliu paliesti tavo rankų,
negirdžiu tavo kvėpavimo tamsoje.

Tačiau atsiranda kitų pojūčių:
laukimas,
atpažinimas,
džiaugsmas pamačius tavo vardą,
palengvėjimas, kai parašai,
kad saugiai grįžai namo,
noras papasakoti pirmiausia tau,
kai nutinka kas nors svarbaus,
įprotis mintyse kreiptis į tave
dar prieš atsidarant pokalbio langui.

Meilė dažnai prasideda ne nuo prisilietimo.
Iš pradžių atsiranda dėmesys,
paskui noras būti arčiau.

Katė nulipa nuo klaviatūros,
apeina ekraną
ir stabteli už jo,
tarsi tikėtųsi ten rasti
tikrą pašnekovą.

O ten iš tiesų kažkas yra.
Ne kūnas,
ne balsas,
ne šešėlis.

Tai žmogaus mintys,  
jo laikas
ir rūpestis,  
valandos, kurias jis pasirenka skirti tau
iš vienintelio gyvenimo, kurį turi.

Gal todėl meilė per atstumą
primena žvaigždžių šviesą.

Ji neapkabina, nepaliečia,
nesušildo odos,
tačiau pasiekia.

Ir kartais to pakanka,
kad tamsiame kambaryje
pasidarytų šviesiau.

Kai ekranas užgęsta,
lieka vakaras,
šaldytuvo ūžesys,
katė,
tyla.

Bet kažkur tarp miestų,
tarp kabelių ir kelių,
tarp valandų ir laukimo
tebekeliauja tai,
kas visada keliavo tarp žmonių.

Noras būti pasiektu
ir noras pasiekti kitą.

Visa kita –
tik transporto priemonės.