Latėno kova su graiku.

Latėnas ėjo susimąstęs. Jis pasuko maumedžių alėja link aukuro.
Netikėtai iš už maumedžio iššoko Kazlas. Jis buvo be ieties, nes Siparis tą naktį gulėjo su ietimi neužsiklojęs.
Latėnas supykęs, kad Kazlas nutraukė jo mintį, spyrė Kazlui į smakrą, todėl Kazlas kaukdamas iš skausmo dingo už storo maumedžio kamieno. Stojo tyla.
Kazlas daugiau nesirodė.
Latėnas mąstė dar giliau. Jis galvojo apie sunkų menininko likimą pagoniškoje Sarmatijoje. „Juokingas tas menininko likimas“ – padarė išvadą Latėnas. Jis prisiminė Kazlo veidą, smakrą į kurį spyrė, užpakalį, kuris dingo maumedžių giraitėje ir šyptelėjo: „ Vaikai. Ką iš jų paimsi? Tegul žaidžia.“
Latėnas ėjo į susitikimą su graiku, kuris atvyko iš tolimosios Romos. Buvo žinoma, kad graikas krikščionis. Latėnas tuo metu nežinojo kas yra krikščionis. Jis negalėjo žinoti, todėl , kad dar nebuvo atėjęs laikas viską pasaulyje žinoti. Sarmatai buvo laisvi, todėl atviri bet kokiems pasikeitimams. Graikas prisistatė jūreiviu, kuris neša žinią iš Sinajaus pusiasalio. Jis turėjo labai svarbių žinių. Graikas norėjo pirkti Latėno puodus ir vežti juos į Egiptą ir Romą. Sandėrį žadėjo didelį, todėl Latėnas ėjo susimąstęs ir susikaupęs, kad derybose neprašautų.
Prie aukuro Latėno laukė krikščionis graikas su terbele. Jis šypsojosi. Latėnui jis pasirodė susikaustęs ir nelabai laisvas žmogus. Kokia kalba jie kalbėjo? Jie nekalbėjo – jie ėjo imtynių. O kuris nugalėjo – tas ir diktavo sąlygas. Pagonys nemėgo ilgų kalbų. Jėga buvo vienintelis pinigų matas.
Graikas iš terbelės išsitraukė iš medžio drožtus dantų protezus ir juos įsistatė į burną. Jo veidas tapo kaip burunduko. Graikai galvojo, kad tai išgazdins priešininką.
Latėnas rankoje laikė kamštinio medžio gabaliuką, kurį demonstratyviai įsikišo į užpakalį. Pagonys tikėjo, kad oras, kovos metu išeinantis iš kūno , atima jėgas ir susilpnina kovos dvasią.
Dažnai besikaunantys pagonių verslininkai užpakalį užklijuodavo pušų sakais, kas leisdavo išlaikyti orą viduriuose visą kovos laiką. Eglės sakai nešdavo prekeiviams sėkmę. Deja, Latėnas sakų neturėjo.
Graikas puolė pirmas – jis prašiepė dantis. Tai turėjo sukelti baimę, susukti priešininkui vidurius. Bet Latėnas pirmą ataką atlaikė.
Jis išpūtė  skruostus. Pritūpė ir įtraukęs oro į plaučius ėmė spausti. Spaudė smarkiai kol iš užpakalio iššoko kamštis.
Graikas perėmė ataką. Jis buvo kaip ir nugalėtojas.
Latėnas spėjo vėl įsprausti kamštį.
Graikas atsakydamas – vėl išsišiepė. Burnoje pasirodė pakirmiję medinukai.
Latėnas pūsdamas priartėjo prie graiko ir žiebė jam į dantis. Tai buvo galutinis smūgis.
Graikas pasirideno link aukuro.
Latėnas išdidžiai išsitraukė kamštį iš užpakalio ir aukštai iškėlęs sušuko:
- Mano viršus.
Graikas nusivalė seiles. Jis buvo nugalėtas. Terbelė perėjo į Latėno rankas.