Kaip Latėnas kvietė Siparį į žygį.

Latėnui stojus vadovauti opozicijai Siparis buvo iškviestas į Latėno palapinę.
Siparis buvo tik ką gavęs žirgą, atimtą iš pečenegų, todėl vėlavo.  Ką čia slėpti – Siparis retai sėsdavo ant žirgo. Jaunystėje jam trukdė sėdėti balne nepaprastai ištreniruoti dubens raumenys, o su amžiumi jam liežuvis nebeapsiversdavo sušukti sarmatišką: Oplia ,skite“. Ko sėsti ant žirgelio, jei nerėki olia lia lia.? Kadangi mažai jodinėjo, tai Sipario gyvenime atsirado daug laisvo laiko. Visą laisvalaikį jis atiduodavo žmonoms, kurios turėdavo progos dažniau matyti didį vyrą, kaip dabar sakoma, miegantį prie televizoriaus. Būdavo padės Siparis arklio nugaros sudaužytą užpakalį ant akmenėlio ir šaukia: „ Matka boska, ar yra aplink jaunų ir gražių žmonių, kurie padėtų sutrumpinti senatvę?“  Senstant jo žmonos jaunėjo, o žirgai storėjo.
Latėnas sutiko atjojusį Siparį, atsukęs jam nugarą. Jis nematė, kad Siparis klibikščiuoja.
- Būk pasveikinta.., - Siparis sutrikęs sustojo. – Klausyk, Latėnai, man liežuvis neapsiverčia..Didžioji Pamote...Reikia keisti šitą tavo kvailą sumanymą... Matau normalų vyrą..o turiu kalbėti kažkokias nesąmones..
- Tai pereinamasis laikotarpis. Jis baigsis mūsų pergale.
- Pezėk ...pezėk..tik ne man
- Pasikviečiau, o tu – vėluoji, - priekaištu prabilo Latėnas. Balsu jis buvo panašus į Pamotę, bet išvaizda viską išduodavo.
- Kad ji kur rupūžės..tą arklį. Pečenegų provokacija.. Kvietei? Kam? Lyg nežinotum , kad jauną žmoną turiu..
- Atleisk, svarbi žinią. Gal iš kelionės pavargai.? Atsigaivink. Štai , - Latėnas parodė į „bliudelį“  kumiso.
Siparis susiraukė.
- Negersiu aš šito šūdo. Duok vandens. Šalto.
- Kumisas suteikia jėgų, - draugiškai tarė Latėnas.
- Nepasakok nesąmonių. Kokia žinia?
- Didysis Rikis, žynys Šemeta ir tas.. Vilkaitis dingo. Yra įtarimų, kad minia juos suplėšė į gabalus.
- O tu po perkūnais..., - nuliūdo Siparis. – Kada?
- Prieš tekant saulei. Atjojo pasiuntinys ir atvedė asilus..papasakojo...
- Ačiū Devams, kad gyvulių nepalietė. Ar pašėrei asilus?
- Daviau šieno tris maišus. Į gardą uždariau.
- Kaip jie?
- Neramūs. Neėda.
- Neėda??? Nukankinti gyvuliai. Nedovanosiu, - sugriežė dantimis Siparis.
- Gal ir nėra kam dovanot , gal ir nėra kam kerštą lieti.
- Pasislėpė – vienareikšmiškai. Man kraujas srūva iš širdies: nešerti gyvuliai.
Rupūže žalioji, ir kam jiems reikėjo gyvulius kankint?? Jie neverti žmogaus vardų.
- Suprasti reikia: karą pralaimėjo, badavo, gyvulių nešėrė.- gudrusis Latėnas toliau provokavo karštakošį didžiavyrį. -  Ar mirs žmogus, kada kramsnoja šieną gyvulys?
- Bloga žinia. Bloga, - Siparis pašoka ir vaikšto po palapinę. – Ką darom, Didysis... Pamočiau?
- Tau mano užduotis: surasti gyvulių kankintojus gyvus ar sudraskytus ir sudeginti.
- Surinksiu. Iš po žemių išplėšiu. O, kokį laužą sukursiu, tu dar tokio nematei, - pasigardžiavo Siparis. -  O, Devai, ką jie padarė: kodėl jie nepašėrė gyvulių???
- Man irgi skauda, - nubraukė netikrą ašarą Latėnas.-  Skubėk. Mes liksim čia. Aukas Devams aukosim už tave. Bedarbius apginkluok. Surask – nubausk. Tokia Devų valia.
- Klausau, Pamočiau... Didysis Latėnai.
Pro palapinės kraštą Latėnas stebėjo kaip Siparis bando užšokti ant žirgo, kaip klumpa, verčiasi, kaip jam plyšta kelnės.
- Narsus karys, - pasako jis ir šypteli. – Jis man į sostą kelią išvalys. Gal..
Sarmatijoje prasidėjo lietus. Siparis skubėjo atsisveikinti su jauna žmona, o gal tikėjosi šiame žygyje rasti jaunesnę?
Archeologai kol kas nieko įrodyti negali. Nėra pinigų kasinėjimams.