Po keleto dienų, penktadienio vakare važiavom traukiniu į Skėmius.
Karštos dienos stojo.
Pro mūsų virtuvės langą girdėjosi garvežių švilpukai, vagonų dundesys ir lentpjūvės pjūklų garsai. Šviežios medienos kvapas maišydavosi su kepamos kiaulienos taukų čirškėjimu, skrundančios odos aromatu ir plačiai išsižiojusios peniukšlės gyvuliškas dejavimas kiaulei pajutus aukščiausią malonumą.
Mes valgėm tiek daug mėsos, kad naktimis kiaulės kėlėsi iš šaldytuvo dugno ir vaikščiojo po rausvai dažytą linoleumą. Slidinėjo nukarpytais kojų nagais, apsikabindavo vienas gabalas kitą ir apsiversdavo. Kvatodavosi auksaburnės, o garsas sklido tarsi tiksėtu laikrodis. Kiauliena kalbėjo.
Aptarinėjo gyvenimo malonumus. O kas belieka tam gabalui be kojų ir be ausų? Gyvenimo malonumas.
Girdėjosi – kuo jaunesnė kiaulė tuo didesnės ugnies ji laukia.
Kiauliena gerbė žmones, net vaikus, jeigu jie šaukštais padėdavo plaukioti verdančiame puodo baseine. Atsidėkodama – ji tapdavo dar riebesnė.
Kiauliena žviegdavo ir vizgindavo uodegą.
Nepaprastai garsų žviegimą galima buvo išgirsti, smeigiant kiaulienai į oda apsitraukusią nugarą. Malonus, jaukus kriuksėjimas sklido maunama ją ant iešmo.
Kepant kiaulių smegenis užgrodavo arfos ir fleitos.
Užpilus pieną ant spragsinčių smegenų– užgrodavo pilna sudėtimi Šiaulių kamerinis.
Tuo metu virtuvėje šokinėjo voveraitė.
Iš kaimo parsivežėm slapta nuo tėvo .
Voveraitės gyveno sodyboje aukštoje eglėje pievos vidury.
Iki miško bėgti – dešimt šuolių.
Mačiau dvi voveraites poroje per dešimt šuolių iš miško į eglę ir atgal.
Kai pamatėm keturios mažos voveraitės, per giminės balių pagavom.
Visi norėjo parsivežti po mažą voveraitę.
Tėvas susikišo rankas į kelnių kišenes ir išėjo prie upės.
Man atiteko baukšti, bet dažnai besijuokianti mažiausioji.
Rankoje laikydamas nunešiau parodyti tėvui.
Nu ir kur tu ją dėsi? – jis net nepažiūrėjo į mane.
Graži labai, užauginsim...
Kam tau tas vargas? Paleisk ir tėvai užaugins.
Man atrodė kitaip...
Kad man namuose nebūtu, - išpūtė cigaretės dūmus Tėvas.
Vežėm namo krepšelyje su obuoliais.
Tėvas net nepajuto, kad parvežė į namus voveraitę.
Slėpėm kambaryje naktimis.
Kada tėvas išeidavo į darbą – paleisdavom virtuvėje.
Smalsi, mėgo riešutus ir obuolius.
Užaugo graži, vikri – užaugo miško voveraite.
Neramiai dairydavosi pro uždarytą langą.
Jos negąsdino garvežio švilpimas.
Voveraitė graužė riešutą virtuvėje.
Skubėjau, nepaslėpiau kambaryje.
Tėvas sugrįžo – suprato - nepaklausiau
Atidarė langelį virtuvės palubėje.
Tėvas sėdėjo koją ant kojos pasidėjęs ir rūkė...
Kada sugrįžau pajutau gaivų orą, kiaulės kvapo nebuvo
Voveraitė sėdėjo ant langelio krašto lyg laukdama atsisveikinti, gal jautėsi dėkinga?
Tėvas atsistojo ir suplojo rankomis – voveraitė nėrė pro atvirą langelį, skardiniais stogais, mojuodama uodega.
Tėvas nusijuokė – man liko neramu.
Ilgai virtuvėje nesigirdėjo kiaulių žviegimo, atodūsių, dėkingo kriuksėjimo.
Betvarkėje mėtėsi voveraitės daiktai.


Sigitas Siudika




