Rašyk
Eilės (81135)
Fantastika (2610)
Esė (1676)
Proza (11343)
Vaikams (2775)
Slam (94)
English (1234)
Po polsku (384)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 62 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Sigitas Siudika Sigitas Siudika

Kaip Tėvas paleido į laisvę voveraitę

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių


Po keleto dienų, penktadienio vakare važiavom traukiniu į Skėmius.
Karštos dienos stojo.
Pro mūsų virtuvės langą girdėjosi garvežių švilpukai, vagonų dundesys ir lentpjūvės pjūklų garsai. Šviežios medienos kvapas maišydavosi su kepamos kiaulienos taukų čirškėjimu, skrundančios odos aromatu ir plačiai išsižiojusios peniukšlės gyvuliškas dejavimas kiaulei pajutus  aukščiausią malonumą.
Mes valgėm tiek daug mėsos, kad naktimis kiaulės kėlėsi iš šaldytuvo dugno ir vaikščiojo po rausvai dažytą linoleumą. Slidinėjo nukarpytais kojų nagais, apsikabindavo vienas gabalas  kitą ir apsiversdavo. Kvatodavosi auksaburnės, o garsas sklido tarsi tiksėtu laikrodis. Kiauliena kalbėjo.
Aptarinėjo gyvenimo malonumus. O kas belieka tam gabalui be kojų ir be ausų? Gyvenimo malonumas.
Girdėjosi – kuo jaunesnė kiaulė tuo didesnės ugnies ji laukia.
Kiauliena  gerbė žmones, net vaikus, jeigu jie šaukštais padėdavo plaukioti verdančiame puodo baseine. Atsidėkodama – ji tapdavo dar riebesnė.
Kiauliena žviegdavo ir vizgindavo uodegą.
Nepaprastai garsų žviegimą galima buvo išgirsti, smeigiant kiaulienai į oda apsitraukusią nugarą. Malonus, jaukus  kriuksėjimas sklido maunama ją ant iešmo.
Kepant kiaulių smegenis užgrodavo arfos ir fleitos.
Užpilus pieną ant spragsinčių smegenų– užgrodavo pilna  sudėtimi Šiaulių kamerinis.

Tuo metu virtuvėje šokinėjo voveraitė.
Iš kaimo parsivežėm slapta nuo tėvo .
Voveraitės gyveno  sodyboje aukštoje eglėje pievos vidury.
Iki miško bėgti –  dešimt  šuolių.
Mačiau dvi voveraites poroje per dešimt šuolių iš miško į eglę ir atgal.
Kai  pamatėm  keturios mažos voveraitės, per giminės balių  pagavom.
Visi norėjo parsivežti po mažą voveraitę.
Tėvas susikišo rankas į kelnių kišenes ir išėjo prie upės.
Man atiteko baukšti, bet dažnai  besijuokianti mažiausioji.
Rankoje laikydamas nunešiau parodyti tėvui.
Nu ir kur tu ją dėsi? – jis net nepažiūrėjo į mane.
Graži labai, užauginsim...
Kam tau tas vargas? Paleisk ir tėvai užaugins.
Man atrodė kitaip...
Kad man namuose nebūtu, - išpūtė cigaretės dūmus Tėvas.
Vežėm namo krepšelyje su obuoliais.
Tėvas net nepajuto, kad parvežė į namus voveraitę.
Slėpėm kambaryje naktimis.
Kada tėvas išeidavo į darbą – paleisdavom virtuvėje.
Smalsi, mėgo riešutus ir obuolius.
Užaugo graži, vikri – užaugo miško  voveraite.
Neramiai dairydavosi pro uždarytą langą.
Jos negąsdino garvežio švilpimas.

Voveraitė graužė riešutą virtuvėje.
Skubėjau, nepaslėpiau kambaryje.
Tėvas sugrįžo – suprato  - nepaklausiau
Atidarė langelį virtuvės palubėje.
Tėvas sėdėjo koją ant kojos pasidėjęs ir rūkė...
Kada sugrįžau pajutau gaivų orą, kiaulės kvapo nebuvo
Voveraitė sėdėjo ant langelio krašto lyg laukdama atsisveikinti, gal jautėsi dėkinga?
Tėvas atsistojo ir suplojo rankomis – voveraitė nėrė pro atvirą langelį, skardiniais stogais, mojuodama uodega.
Tėvas nusijuokė – man liko neramu.
Ilgai virtuvėje nesigirdėjo kiaulių žviegimo, atodūsių, dėkingo kriuksėjimo.
Betvarkėje  mėtėsi voveraitės daiktai.
2026-09-23 15:34
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2026-10-17 16:51
Gediminas Šimonutis
Pirma dalis apie kiaulieną tokia smagi ir siurrealistiškai sarkastiška. Priminė kažkiek Haruki Murakami, kai jis į savo tekstus įdeda siurrealizmo... Na, o dėl tų prarūgusių, senų, pelėsiais ir senomis fufaikėmis smirdančių Dostojevskio laikų kritikų nekreipk visai dėmesio. Jie vis dar galvoja, kad Žemė yra plokščia ir aklai tiki, ką purvasklaida rašo. ????????????
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2026-09-27 16:26
Palata Nr 6
Gerb. Nusipelnęs Nepakartojamas Rašytojau, nesitikėjau, kad po mano, kaip skaitytojo, palikto komentaro po Jūsų kūriniu Jūs taip giliai nuspręsite įžeisti savo savimeilę. Ir užuot atsakęs į skaitytojo kritiką apie Jūsų nuostabų tekstą per konstruktyvias diskusijas, Jūs pereinate prie skaitytojo asmeniškai, įžeidinėdamas skaitytoją, jo publikuotus kūrinius norėdamas įkąsti.

Tai retorinis manevras, ne argumentas – jei nori sužinoti, ar skyrybos ar stiliaus pastaba klaidinga, reikia paklausti, kodėl ji klaidinga, o ne pulti skaitytoją. Teksto vertė nepriklauso nuo vieno skaitytojo nuomonės. Skyrybos ir gramatikos klaidos – ne stiliaus reikalas, jos arba yra tekste, arba jų nėra.

Jūs, Gerb. Nusipelnęs Autoriau, savo komentare ginate savo „nekanceliarinį stilių“ ir savo rašymo „laisvę“. Tačiau literatūrinis stilius nereiškia gramatinio ar sintaksinio aplaidumo. Sakiniai vietomis sukonstruoti griozdiškai, minties tėkmė trūkčioja ne meniniu sumanymu, o elementariu meistriškumo trūkumu. Kritikuoti sintaksę, logines skyles ir prastą skonio pajautą nereiškia reikalauti biurokratinio stiliaus. Literatūra reikalauja tikslumo – net ir laisviausia jo forma. Jei tekstas yra subyrėjęs, vadinti tai „gilia autorine vizija“ yra saviapgaulė.

Pavyzdžiui:

„Kai pamatėm keturios mažos voveraitės, per giminės balių pagavom.“ Čia nėra jokio literatūrinio pranašumo. „Keturias“ yra objekto forma, ir turėtų būti „pamatėm keturias“. Jeigu sąmoningai renkiesi kitokią sintaksę, tai galima ginti kaip stilių, bet tada tas pasirinkimas turi turėti meninę funkciją. Šioje vietoje jos nematau. Jeigu manote, kad „pamatėm keturios mažos voveraitės“ yra sąmoninga Jūsų autorinė sintaksė – paaiškinkite, ką ši sintaksė meniniu požiūriu sukuria.

Tas pats:

„Kada sugrįžau pajutau gaivų orą...“ Kablelis po „sugrįžau“ nėra „kanceliarinis stilius“. Tai tiesiog skyrybos klausimas.

Ir:

„Kad man namuose nebūtu...“ „Nebūtu“ → „nebūtų“. Tai ne stiliaus klausimas. Čia Jūs, Gerb., bet kokią gramatinę klaidą bandote pavadinti „rašytojo stiliumi“. Jeigu „nebūtų“ yra sąmoningas pasirinkimas – kokia jo funkcija?

Meninė laisvė nėra licencija rašyti bet kaip ir tikėtis, kad visi skaitytojai plos. Kanceliarija čia niekuo dėta – čia elementarus stiliaus ir proporcijos jausmo trūkumas. Jei kritika tau yra nepriimtina, vadinasi, ieškai ne grįžtamojo ryšio, o tik liaupsių. Toliau tikėk savo nepakartojamumu – tik nesupainiok kūrybinės laisvės su grafomanija.

Tikras menas nebijo skaitytojo žirklių – jo bijo tik tie tekstai, kurie laikosi ant atsitiktinių metaforų ir gramatinių klaidų kratinio. Jei tavo „stilius“ griūva vos pajudinus kreivą sintaksę ar pašalinus logines skyles, vadinasi, po tuo grotesko fasadu tiesiog nieko nėra ir kvepia elementariu literatūriniu nevalyvumu, kurį bandai pridengti „gilaus kūrėjo“ poza. Prieš pradedant kovoti su pasauliu ir „robotais“, vertėtų išmokti atskirti drąsią viziją nuo grafomanijos.

Gerb., Jūsų klasikinis apsigynimo mechanizmas: „jei nesupranti mano genialumo, vadinasi, esi biurokratas robotas“ yra pigus triukas. Autorius, kuris verkia dėl kiekvienos skaitytojo pastabos ir puola skaitytoją, išduoda autoriaus nepasitikėjimą savimi ir savo kūryba. Jei Jūsų tekstas būtų stiprus, Jums nereikėtų savo paties isterikuojančių pasiteisinimų komentaruose. Kurk drąsiai, bet užsiaugink ir skūrą, Gerb. Genialusis Autoriau.

Ir dar, Gerb. Nusipelnęs Nesubrendęs Rašytojau, man atrodo, čia supainiojote du skirtingus dalykus.
Platformose, kaip rašyk.lt, publicistinis ar kūrybinis bendravimas turi savo nerašytas taisykles, o autoriaus puolimas „tu pats blogai rašai“, reaguojant į pastabą, yra pats pigiausias ir žemiausias gynybos būdas.

Visų pirma, Jūs elementariai susipainiojote vaidmenyse: dabar aš esu Jūsų kūrinio skaitytojas, o ne kūrėjas. Kai aš komentuoju Jūsų kūrinį, esu skaitytojas. Aš skaitau Jūsų tekstą ir išsakau savo įspūdį bei pastabas apie tai, ką perskaičiau. Tuo metu mano paties publikuoti kūriniai neturi jokio ryšio su Jūsų kūrinio vertinimu.

Tai, ką aš publikuoju, yra mano reikalas (Mano sukonstruoti kūriniai labai patogiai jaučiasi šiukšlių dėžėje.), ir Jūs esate laisvas tai kritikuoti, kai pats skaitote mano tekstus (Tai normalus literatūrinio bendravimo principas.) – o ne slėptis už asmeniškumų, vos tik išgirstate kritiką savo tekstui. Užsipulti skaitytoją tik dėl to, kad jam nepatiko ar užkliuvo Jūsų rašliava, yra žemo lygio autorinė isterija. Jei viešini kūrybą viešoje erdvėje, išmok priimti ne tik plojimus, bet ir tai, kad ne visiems ji atrodo geniali.

Jeigu manai, kad mano konkreti pastaba dėl tavo teksto yra neteisinga – labai gerai, argumentuok konkrečiai. Gal aš kažko nepamačiau. Literatūroje galima nesutikti, galima ginčytis dėl stiliaus, sintaksės, skyrybos ar kalbos pasirinkimo. Bet tada kalbėkime apie tekstą, o ne apie vienas kito asmenybes.

Geros Jums dienos. Už visus Jūsų jau sukurtus ir dar nesukurtus kūrinius nuoširdžiai skiriu Jums, Gerb. Rašytojau, po virtualų 5, be jokios abejonės.

Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2026-09-24 13:32
Sigitas Siudika
Gerbiamas kodėl nepastebėjote šitų klaidų:
Rašau jums nemokšai 1 nes neatidumas verčia abejoti Jūsų išmanymu tiek stiliaus tiek išraiškos priemonėmis. Ką turėtu reikšti jūsų pastabos parašykit raštu. o sarašą jūsų nepastebėtų , bet samoningai padarytų klaidų priodedu:„Mes valgėm“ → „Mes valgėme“ – bendrinės kalbos forma.
„parsivežėm“ → „parsivežėme“, „pamatėm“ → „pamatėme“.
„Kada sugrįžau“ → „Kai sugrįžau“ – čia kalbama apie konkretų įvykį, todėl „kai“ natūralesnis.
„nepaslėpiau kambaryje“ → „nepaslėpiau jos kambaryje“ – reikėjo objekto.
„paleisdavom virtuvėje“ → „paleisdavome ją virtuvėje“ – tas pats.
Sut
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2026-09-24 03:10
Palata Nr 6

Daug gramatikos, skyrybos ir stilistikos klaidų.

1. „tarsi tiksėtu laikrodis" > „tarsi tiksėtų laikrodis".

2. „Atsidėkodama – ji tapdavo…" > „Atsidėkodama ji tapdavo…". Brūkšnys čia nereikalingas.

3. „sklido maunama ją ant iešmo" > „sklido, ją maunant ant iešmo".

4. „Kepant kiaulių smegenis užgrodavo…" > „Kepant kiaulių smegenis, užgrodavo…".

5. „Užpilus pieną… smegenų – užgrodavo pilna sudėtimi…" >​ „Užpilus pieną ant spragsinčių smegenų, Šiaulių kamerinis užgrodavo pilna sudėtimi.“

6. „Iš kaimo parsivežėm slapta nuo tėvo ." > „Ją iš kaimo parsivežėm slapta nuo tėvo."

7. „Kada sugrįžau pajutau gaivų orą, kiaulės kvapo nebuvo" > „Kai sugrįžau, pajutau gaivų orą – kiaulės kvapo nebuvo."

8.„…voveraitė nėrė pro atvirą langelį, skardiniais stogais, mojuodama uodega." > „…voveraitė nėrė pro atvirą langelį ir nubėgo skardiniais stogais, mojuodama uodega."

9.  ​„Kai pamatėm keturios mažos voveraitės, per giminės balių pagavom.“ >  ​„Kai pamatėme keturias mažas voveraites, per giminės balių jas pagavome.“

10. Dialoguose: trūksta brūkšnių prieš replikas, o kai kur reikia kablelių:
„– Nu ir kur tu ją dėsi? – net nepažiūrėjo į mane.",
„– Graži labai, užauginsim…",
„– Kam tau tas vargas? Paleisk, ir tėvai užaugins."

11. Be to, keliose vietose trūksta taškų sakinių gale.

Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2026-09-23 20:44
Alicija_
Labai patiko šis tekstas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2026-09-23 17:44
Palata Nr 6
Pradinė idėja įdomi ir tekste yra kelios labai geros vietos, tačiau literatūriniu požiūriu kūrinys turi nemažai trūkumų.
Perėjimas tarp labai skirtingų dviejų dalių nepaaiškintas, tarsi dvi skirtingos istorijos, suklijuotos vienoje virtuvėje. Pirmoji dalis apie kiaulieną yra ilga ir intensyvi, kad pradedi galvoti, jog tai ir yra pagrindinė istorija.Tada staiga: „Tuo metu virtuvėje šokinėjo voveraitė.“ Ir prasideda kita istorija. Autoriaus idėja galbūt, kad vieni gyvūnai virtuvėje tampa mėsa ir groteskiška fantazija, o kitas gyvūnas iš virtuvės ištrūksta į laisvę.

Skyryba chaotiška (nereikalingi/praleisti kableliai, tarpai prieš brūkšnius nenuoseklūs), sakiniai kartais gramatiškai lūžta.

1.„Girdėjosi – kuo jaunesnė kiaulė tuo didesnės ugnies ji laukia.“
Turėtų būti:
Girdėjosi: kuo jaunesnė kiaulė, tuo didesnės ugnies ji laukia.
Arba:
Girdėjosi – kuo jaunesnė kiaulė, tuo didesnės ugnies ji laukia.

2. „Kad man namuose nebūtu, - išpūtė  dūmus Tėvas.“
„nebūtu“ > „nebūtų”
„Tėvas” > „tėvas”

3. „Kai pamatėm keturios mažos voveraitės, per giminės balių pagavom.“ > „Kai pamatėm keturias mažas voveraites…”

4. „Kada sugrįžau pajutau gaivų orą...“ > Kai sugrįžau, pajutau gaivų orą…
Arba:
> Kada sugrįžau, pajutau gaivų orą...

Pirmą dalį reikėtų apkarpyti, o voverės istoriją sutvarkyti taip, kad kiaulienos absurdas ir voverės pabėgimas pradėtų vienas kitą atspindėti. Nes dabar skaitosi kaip nevalgytas, žalias juodraštis. O galėtų būti…


Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (2)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą