Matau tėvo akis

Tėvo akis matau. Man nesunku matyti Tėvo akis. Nenusikaltau. Man reikia pamatyti jį, važiuojantį autobusu iš Mėsos kombinato stotelės. Kaip jis veža man ananasą. Didžiulį.
Jis sakys:
– Krovėm ananasus. Geležinkelio atšakoje atvarė vagoną. Niekas nežinojo, kas ten. Liepė eiti iškrauti. Nuėjom bėgiais. O ten atvažiuoja garvežys nu tiesiai į mane... Bėgu... Ir kiti bėga. Aukštai kojas kilnoja... Švarkai prasegti. Išgėrę buvom. Katilinėje. Po pietų. Ne, ne garvežys ranką sužeidė... Manęs nepaimsi. Prie geležinkelio išaugęs. Pravažiavo visai šalia. Neprisimenu. Visai neprisimenu, kiek mūsų buvo... Bet toliau bėgom, kas likom gyvi (juokiasi). Čia vielos nebuvo. Durys vos atstumtos... Ir kai įlipom, pamatėm krūvą ananasų. Tokie dideli, man pasirodė, tokių dar nesu matęs per visą gyvenimą. Čia ananasai, supranti? Tokie lengvi, gal neprinokę?
Tai brigadininkas ištraukė butelį. Gal ir ne vieną. Tikrai ne vieną.
– Vyrai, kaip ananasai, vyrai?
Užkandos nebuvo, tai valgėm ananasus. Ranka... nuslydo.
Brigadininkas pasakojo:
– Po pietų vyrus radau katilinėje. Pasakiau, kad krausim vagoną. Atsisakė. Nupirkau butelį – jau žinojau, kad vyrai iškris kaip lapai. Vienas visą laiką kartojo: „Viršininke, ar galiu vieną ananasą parnešti vaikui? Jis dar niekada nematė ananaso. “ Sakau: atsipjauk. Susižeidė, bet ananasą perpjovė pusiau.
TĖVAS stovėjo šešto autobuso stotelėje, laikė perpjautą ananasą, tarsi kokį butelį, prispaudęs alkūne.
Paskutinis autobusas rėžė per tamsą prožektoriais.
Vairuotojas nesustojo, nes TĖVAS kaip paskutinis girtuoklis stovėjo apsikabinęs stulpą.
Sustojo toliau nuo stotelės ir įjungė signalą.
TĖVAS prabudo ir iš visų jėgų bėgo autobuso šviesų link.
Kai pribėgo prie durų, vairuotojas jas uždarė.
Trenkė kumščiu į autobuso sparną.
Miegojo autobuse, pasidėjęs ananasą ant kelių. Moteris iškišo raudoną nosį iš skaros, norėjo paklausti: „Ką tu čia turi? “, bet Tėvas miegojo.
Ji pauostė orą, nustebusi pastatė akis, nes kvapas buvo saldus, saldus kaip „Rūtos“ saldainių fabrike.
Nulenkęs galvą, jis šlitiniavo gatve, nesidairydamas.
Artėjo prie mūsų namų sankryžos. Gatvė gerai apšviesta. Ryškiai matosi sunkvežimio numeris. Tuojau užsidegs žalia.
Iš medinio namo išlenda Pjūklas – stambus vyras, labai sutinusiu veidu. Rūko ir pamato Tėvą.
Pjūklas šlitiniuoja iki Tėvo ir ištraukia iš po alkūnės žalią ananasą.
Tėvas griebia vaisių jam iš rankų.
Pjūklas spėja suleisti dantis į žalią ananasą.
Nusispjauna žaliu lapu.
– Kas čia? – susiraukia vyras.
– Iš kur aš žinau? – meluoja Tėvas.
Pjūklas nustebęs spjaudosi. Tuo metu retas kuris žinojo, kaip atrodo ananasas.
Tėvas parnešė į namus prapjautą, nukąstą ananasą ir padėjo ant stalo.
Miegojo ant kėdės virtuvėje, prie stalo.
Nemačiau jo akių ir neprisimenu, ar jos buvo geros, ar piktos.