Geras metas išdavystei

Mylimoji ėjo atsukusi nugarą. Ji nešėsi neplatų, bet smulkų tinklą mėlyname kibire, maudymosi kepuraitę ir baltą pakelį ilgų cigarečių su filtru.
Diena prasidėjo valgant duoną su sviestu ir mėsingais agurkais su druska. Kava spėjo atšalti ir apsitraukti pieno plėve.
Leidomės ežero link.
Pakrantėje nusimetėme drabužius ir nušlepsėjome basi maumedžio lentelėmis grįstu tiltu.
Naktį mane kamavo sapnas: kaimyno arklys plaukė ežeru, o kai išlipo į krantą, neturėjo užpakalinių kojų. Sapne variau jį atgal. Galvojau, kad įbris giliau ir atras savo kojas.
Tai tęsėsi iki ryto.
Įmečiau plūdę ir pradėjau snausti.
Mačiau, kaip Mylimoji užmetė smulkų tinklą ir stipriai traukė virves į krantą. Tiek kartų jį metė, kad ją visą išpylė rausvumas, bet ji nesustojo: metė ir traukė, metė ir traukė.
Užmigau besigėrėdamas gamta.
– Tekėk už manęs. Nesu gražuolis, tačiau praktiškai valdau ežerą, – kalbėjo vyriškis angliškai.
– O man kokia nauda?
Pramerkiau akis. Galvojau, kad sapnuoju.
Mylimoji kalbėjosi su storu unguriu, stovinčiu priešais ją tarsi kobra.
– Būsiu iki galo praktiškas. Jeigu nusiimsi drabužius, atiduosiu tau savo auksinį laikrodį ir du auksinius dantis.
Mylimoji pažvelgė į mano pusę ir greitai, tarsi aš nematyčiau, nusimetė drabužius.
Ungurys tik jam būdingu judesiu numetė Mylimajai laikrodį, kuris sužibėjo prabanga.
„Ji nuoga prieš nepažįstamą vyrą. Gėda man. Žinoma, su tokiu laikrodžiu galima gyventi ir ežere“, – pagalvojau, bet neparodžiau, kad stebiu suokalbį.
Mylimoji vartė du auksinius ungurio dantis. Pabandė auksą kąsti.
– Ar tekėsi už manęs, švelnioji baltaplauke? – kreipėsi ungurys vis ta pačia anglų kalba.
Mano Mylimoji angliškai nemokėjo, bet laikrodis kalbėjo aiškiai. Ji linktelėjo.
– Kas jis? – galvos mostu į mane parodė Ungurys.
– Draugas.
– Mes turime atsikratyti liudininko, – ištarė jis, o aš ėmiau nevalingai prakaituoti.
Mylimoji papurtė galvą.
Ungurys jau raitėsi, ketindamas mane nustumti į vandenį.
– Palauk, – iškėlė ji dešinę ranką.
Ungurys buvo nepėsčias.
– Nori jachtos?
Moteris net užsimerkė, pajutusi, kad tuojau išsipildys jos slapčiausia svajonė.
– Taip, taip, – kartojo nuoga moteris.
– Paversiu jį slieku ir gaudysime žuvį nuo jachtos denio, – aiškia anglų kalba kalbėjo šliužas.
– O kur tavo jachta?
Ungurys sušvilpė, ir kitame ežero krante sujudėjo meldai.
Jachta, balta lyg pienas, slydo raibuliuojančiu ežero paviršiumi.
Graži kaip planeta Žemė.
– Nepaversk jo slieku, – ištarė ji ir tuojau pridūrė: – Paversk jį gražiu slieku.
Pažemintas, Mylimosios išduotas, pajutau neprilygstamą jėgą rankose.
Griebiau slidų ungurį ir suspaudžiau jo vidurius.
Grįždami namo nuo ežero negalėjome žiūrėti vienas kitam į akis.
Ji ėjo man iš paskos ir rankoje nešėsi auksinius ungurio dantis.