Gumbas

Saulė, įsikibusi į tvoros kraštą dar tvirtai laikėsi virš horizonto, tačiau nuo piliarožių skleidžiamo aromato paraudonavo, pakeitė savo spalvą. Vakarėjant parke atplyšo nuo seno beržo gumbo suaižėjusi tošis. Metų bėgyje senas beržas keitėsi: tai susikrauna pumpurus, tai išskleidžia lapus, subujoja, o atėjus rudeniui pagelsta, parausta ir nubyra.

„Koks gražus ir keistas vienadienių drugelių šokis“, ne kartą stebėdavosi gumbas, žiūrėdamas į tolumoje žydinčią laukymę. Jo minčių niekas negalėjo suvokti ir pajausti. „Kokia graži lakštingalos giesmė ir koks tvirtai numegztas voro tinklas tarp šakų. Įkrentu į jį ir sūpuojuosi, kol užmiegu! “
Juodai balti sapnai plaukia kas naktį, tarsi debesys – laivai virš lajos prasiskverbia, prasibrauna link šerdies.
Šerdies link, gilyn ir vėl atgal – iki lapo gyslos, iki rievės ištakų...
„Įdomi kelionė ten ir atgal, tarytum būtume  reikšmingiausios būtybės šioje žemėje, šioje lapijoje, ar vainike“, svarstė gumbas.
Pūvantys seni lapai ir nulūžusios šakelės – tenai, apačioje prie išsirangiusių paviršiuje šaknų, negąsdina. Tai – realybė, kuri ateis jei ne rytoj, tai artimiausiu metu. Žemė priglaudžia viską, o kas netelpa, nukeliauja į orą, vandenį, ar sudega ugnies liepsnoje.
„O kur nukeliauja dvasia? Gal tai tik mitas, pasaka, kurią per amžių amžius kūrė, išsigalvojo (ne) mirtingojo žmogaus fantazija? “

Juodas paukštis, sklendžiantis virš ąžuolo, išjudina voratinklį. Ryškiai blizgantis saulės diskas pasišokinėdamas panyra į rūko garsų pasaulį, kurį išgirsti – ne kiekvienam lemta. Besikeičiančios šešėlių formos žadina vaizduotę, užpildo visas ertmes ir ląsteles.
„Susilieti su kregždės skrydžiu, su aukščiausiąja nata, tai – bandymas prisiliesti prie Tavęs. Ar Tu tai nori? “
Lėtai lapu ropojusi boružė, išskleidė sparnus ir sunkiai pakilusi, nuskrido.
- - -
Moteris ilgai neužmigo, vartėsi ir blaškėsi lovoje. Ją kankino neišspręstas, neiššifruotas kryžiažodžio žodis prasidedantis raide M.
Gal tai:
Motina
        Meilė
            Mirtis…
Neužsidegusi šviesos ir tamsoje apsirengusi, kaukšėdama neregio lazdele, moteris išėjo į tylumoje paskendusią parko alėją. Pažaliavę ąžuoliniai parko suoliukai atrodė kaip suklupusios ir sustingusios akmeninių skulptūrų figūros. Juodi, tik vaizduotėje jaučiami medžių kamienų kontūrai, šiek tiek gąsdino, bet švelnus prisilietimas rankomis prie kamienų, atpalaidavo, įsiskverbė ir susijungė erdvėje: tarp žievės ir lapijos, tarp sąmonės ir gražių potyrio pojūčių. Ji švelniai glostė kiekvieną medį, kiekvieno kamieno raukšlę, ar įskilimą, giliai įkvėpdama sodrų, išskirtinių kvapų, aromatą. Apčiuopusi ant beržo gumbą, neregės kūnas įsitempė, pradėjo virpėti. Ji švelniai paglostė grublėto gumbo paviršių ir jame išskaitė peiliuku giliai įrėžtą vienintelę raidę: M.
Lengviau atsidususi, stipriai apglėbė seno beržo kamieną ir sugrįžusi namo didelėmis raidėmis savo dienoraštyje brailio raštu, įrašė:
GY VEN TI

Vos prabudusi ryte, moteris už lango išgirdo čaižų motorinio pjūklo burzgesį, bet greitai viskas aplinkui nutilo, nurimo. Beržo kamienas buvo supjaustytas kaladėmis. Nugenėtos šakos it pirštai, nukreipti į dangaus žydrynę, gulėjo krūvoje.
„Gyventi“, nevalingai pakartojusi vakar įrašytą įrašą, moteris išskubėjo į parką. Skubančios neregės kojos kliuvo už kiekvieno pagaliuko, grumsto, ar akmenuko. Sunku buvo pereiti gatvę – pats automobilių srautas. Moteris pakėlė savo baltąją lazdelę, prašydama praleisti pereiti gatvę, bet nesėkmingai. Automobilių srautas kaip išširdusių vapsvų spiečius dūzgė, lėkė nesustodamas, rodos, galo nebus niekada. Vis dėlto ji ryžosi žengti.
Sucypė automobilio stabdžiai. Automobilis skaudžiai nubloškė moterį ant kieto asfalto, kažkas grubiai ir negailestingai  ją išplūdo.
„Norėjau tik gumbą parsinešti namo“, teisinosi moteris, paplūdusi kraujuose.
„Bet... “

Tarp medžių vainikų properšų blykstelėjusi saulė slystelėjo aukštyn, apšviesdama moters figūrą su jos įsivaizduojamu beržo gumbu glėbyje.