kojas...

tai labai suprantamas pastebėjimas apie nusišnekėjimus... Dėkui. Deja, ruduo tas laikas, kai saulė jau retokai išlenda, - ruduo juk, nori šviečia, nori ne. Dangus pilkos buzos spalvos ir nėra ką į jį žiūrėti, - melancholija ir seklu. Tikėjimo man reikia rudenį, dėl nuotaikos. Tada tikiu, kad saulė sulipa į medžius ir šviečia. Taip atsiranda drebulinė saulė, - ryškiai geltonas medis, "šviečiantis' net naktį. Žiūriu į jį, kuris už kokių 20 m nuo lango spigina sau į akis, Ir ši saulė vis retėja - persikelia ant žemės, ir aplink medį susidaro geltonas apskritimas - mandala. Kai kokas sukišu į šaknis, esu mandalos centras, esu stipri ir stbili, nežiūrint, jog saulė "baigiasi", bet ji - su manim... Tiek

Tū draugūžys mano, nepyk, kad braunosi y pryvačę erdvė, nū bėt negaliū sūsylaykiti dėl to fylmaso (mano favorytas pagryndynys, pakadriui išstūdijotas) Pranūko Opelio Kopolos apė apokalypsysą.
Nū nės po Krykštatėvys Pranius gavo bėlė kėk šaybū (tėm laikam) tam apokalypsysui yr tėn kliurkū visokiū palyko... bėt šytą, nė apė tai...
ką norėjau pasakyti, kad man labai patyko tas vakalinis instrūmentynys gabalas, kūr tė malūnsparnei skrėnda yr šaudo. nū, tėn irgy kūltynė scėna. tai tėk.