Taip jau nutiko, jog patyrusį technologą, vykdantį savo kasdienę pareigą, netyčia uždarė skerdyklos šaldytuve. Pamaina ėjo į pabaigą. Netrukus visas cechas iškeliavo namo. Niekas neišgirdo sklindančių riksmų ir smūgių į storas šaldiklio sienas. Tas žmogelis visą naktį nešiojo šaldytą mėsą iš vieno galo į kitą, ir atgal. Ir šitaip be jokios atvangos... 

Šią istoriją vaikystėje išgirdau pasakojant tėvą. Nežinau ar ji mane sukretė, tačiau išties paliko neišdildomą įspūdį. Galbūt ir tėvas ją buvo kažkur girdėjęs, o anam pasakotojui irgi kažkas paporino prie čierkelės. Na ir t. t. 

Tačiau tokios istorijos negali būti tiesiog išgalvotos. Dabar, po daugelio metų jau nedrįstu klausinėti tėvuką. Vis dažniau, išgirdęs kokį seną dalyką, jis kraipo pražilusią galvą, susimąstęs atstato lūpą, sako neatsimenąs, o akyse iš tiesų pamatau abejonę. 

Galų pagalėj, pasakojimo kilmė dabar ne tiek jau svarbi. Tačiau tuomet, priešais mano vaikišką žvilgsnį, atsivėrė storos, apšerkšnijusios seifinės durys. Žmogaus akių nesimatė pro antakių šerkšną, jis vos bestovėjo ant kojų ir pamėlusiais savo kumščiais gniaužė suledėjusi kumpį.