Regis šiąnakt vėl sapnavau jus...

Paryčiui pašokote iš lovos, užsivilkote džinsus ir rudą sijoną. Atrodė neįprastai, bet stilingai, jeigu tikėsime mano objektyvumu. Skubėdama išbėgote į prieškambarį, visiškai nesidrovėjote mano tėvų, kalbėjote draugiškai ir gyvai, tarsi visą gyvenimą juos pažinotumėte. Tai buvo labai neįprasta, tiksliau tariant, abudu dalykai atrodė keistesni vienas už kitą. Visų pirma, aš daugybę metų negyvenu su tėvais. Bet labiau mane nustebino jūsų ekstravertiškas bendravimo būdas. O gal tai visai ne jus aš susapnavau?

Kad ir kaip būtų, nemažiau mįslingas dalykas nutiko gerokai prieš tai. Dabar jau negalėčiau atsekti įvykių priešistorės ir kaip mes nakčia atsidūrėme mano kambaryje, bet prisimenu jūs kiek pyktelėjote, spėju, ne tiek dėl mano negrabių veiksmų, kiek pasigedusi akių kontakto ir švelnaus dėmesingumo. Tačiau netrukus prietemoje vėl išvydau jus šypasantis. Šįsyk nepuoliau taisyti padėties ir mes užmigome greta iki pat suskambant žadintuvui.

Tiesą sakant, tokie romūs scenarijaus vingiai man visiškai nebūdingi – jau tuomet supratau, kad sapnuoju... O vis dėlto – dabar jau esu visiškai tikras – tai buvote jūs!