.    Tos visos kaukės, apsimetančios šaltomis ir lakoniškomis, ironiškomis, paskendusiomis savame pasaulyje ir panašiai, - iš tiesų, viso labo iliuzorinės pamėklės virš vandenyno mėlynuojančioje padangėje, išpieštos teatrinėmis tragikomedijų grimasomis, kiauromis, pusmėnuliu iškreiptomis burnomis žvelgiančios žemyn į mažus berniukus ir mergaites, laikančius pavėjui įtemptas aitvarų virveles. Jie pasislėpę už pakrantės kopų, iš ten šnara karklai ir gubojos, ir vaikiški šnabždesiai; kiekvienas timpčioja savo aitvarą, bet nežino, kas laiko virvelę kitoje kalvos pusėje, tik mato dangun išpustus pajacus - liūdesy, ironijoj, mąslume sustingusias kaukes, pro išpjautas burnaskyles stumdančias viena kitai žodžius be taškų ir kablelių, be didesnės prasmės ir didžiųjų raidžių. Tai net ne žodžiai, o kiaurai išpjautas burnas praskriejantys vėjo šuorai ir nieko daugiau.

    Ir vis dėlto apačioje girdėti šnabždesiai, ten tik mergaitės ir berniukai, kuriems seniai jau metas namo, bet jie čia, atskirti karklynais ir smėlio keteromis, atėję skirtingais takais, niekaip nepažįstami, nors apylinkėse tėra vienas kaimas ir kelios žvejų sodybėlės. Jų niekas nepasigenda, niekam jie nerūpi - maži berniukai ir mergaitės leidžia į padebesius savo aitvarus... Kelias akimirkas jų pirštukai pajunta liečiantys dangų.